Klaipėdos Vitės progimnazijos direktorė Renata Venckienė: „Gėlės Mokytojų dieną – gražu, bet dar svarbiau mokytojais pasitikėti kasdien“
Šiandien, per Mokytojų dieną, mokytojams netrūksta padėkų, gražių žodžių ir apdovanojimų. Tai svarbu. Bet dar svarbiau, kaip su mokytoju elgiamės likusias metų dienas – ar girdime jo nuomonę, pasitikime jo sprendimais ir paliekame jam erdvės pačiam spręsti, kaip geriausiai dirbti su savo klase.
ĮŽVALGOS
10/4/20263 min read
Kasdienybėje mokytojas vis dar gali pasijusti ne profesionalu, o nurodymų vykdytoju. Ypač tada, kai svarbiau tampa užpildyti dokumentai ir laikytis procedūrų, o ne tai, kas iš tikrųjų vyksta pamokoje. Pasitikėjimo gali pritrūkti ir pačioje mokykloje – kai mokytojo neklausiama, į jo iniciatyvą žiūrima atsargiai, o pasiūlymas ką nors daryti kitaip sutinkamas žodžiais: „Mes taip niekada nedarėme.“
Per daugiau nei septynerius vadovavimo Klaipėdos Vitės progimnazijai metus vis labiau įsitikinu, kad vadovas vienas stiprios mokyklos niekada nesukurs. Jo darbas – suburti žmones ir leisti jiems veikti. Kai mokytoju pasitikima, jis drąsiau siūlo, bando, prisiima atsakomybę. O tai labai greitai pajunta ir vaikai.
Kokia atsakomybė, jei nėra laisvės?
Pasitikėti mokytoju nereiškia, kad mokykloje nebereikia susitarimų. Reikia ir bendros krypties, ir aiškių tikslų, tačiau nebūtina visiems nurodyti vienintelio būdo, kaip jų siekti.
Mokytojas geriausiai pažįsta savo mokinius. Jis mato, kuriam vaikui sekasi, kuris pradeda strigti, kam reikia daugiau paaiškinimo, o kam – visai kitokios užduoties. Todėl, jei tikimės iš jo atsakomybės už ugdymo kokybę, turime palikti jam erdvės priimti profesinius sprendimus.
Nemažai pokyčių mokykloje prasideda nuo labai paprasto klausimo: „O gal pabandom kitaip?“ Taip mūsų mokykloje atsirado daug naujų projektų. Per metus surengiame beveik 300 atvirų ir integruotų pamokų, dar beveik 300 pamokų vyksta netradicinėse erdvėse. Bet man svarbiausi ne skaičiai. Svarbu, kad mokytojas gali pasiūlyti, išbandyti ir pats pamatyti, ar tai veikia jo mokiniams.
Vien leisti bandyti neužtenka. Mokytojams reikia ir laiko kalbėtis tarpusavyje – apie tai, kas pavyko, kur strigome, ką kitą kartą verta daryti kitaip. Mūsų mokykloje savaitę pradedame trumpu „Džiaugsmų ir rūpesčių“ aptarimu, kartą per mėnesį susitinkame neformaliau per „Pyrago dieną“. Man svarbu, kad mokytojas nebijotų pasakyti ir apie tai, kas nepavyko – būtent iš tokių pokalbių dažnai gimsta geresni sprendimai.
Mokytojo darbas – kur kas daugiau nei pravesti pamoką
Iš šalies mokytojo darbas daugumai gali atrodyti ne toks ir sudėtingas: pasiruošti pamokai, ją pravesti, patikrinti namų darbus. Tačiau realybė kitokia – per vieną pamoką mokytojas priima daugybę mažų sprendimų, apie kuriuos dažnas net nesusimąsto.
Vienam vaikui užtenka paaiškinti kartą, kitam reikia pakartoti ar rasti visai kitą pavyzdį. Vienas iš karto pasako, kad nesuprato, o kitas tylės tol, kol mokytojas nepastebės, kad jis jau pasimetė. Su vienu ryšys užsimezga lengvai, prie kito tenka ieškoti kelio ilgiau. Vienam paprasta atsistoti prieš klasę ir parodyti, ką išmoko, kitam tai gali kelti tiek įtampos, kad reikės surasti visai kitą būdą parodyti savo žinias.
Man būtent čia atsiskleidžia mokytojo profesionalumas – gebėjimas matyti kiekvieną vaiką: suprasti, kada reikia paaiškinti dar kartą, kada duoti daugiau laiko, o kada tiesiog prieiti ir paklausti, kas nutiko.
Ne viską apie vaiką pasako ir pažymys. Jis gali puikiai spręsti matematikos uždavinius, bet nemokėti pasakyti, kad jam sunku. Gali gauti dešimtuką, bet jaustis vienišas ar nepritampantis klasėje. Mokytojas neretai yra tas žmogus, kuris tai pastebi pirmas ir gali padėti šiuos sunkumus padėti įveikti.
Tokių dalykų neįmanoma iki galo surašyti į metodikas ar instrukcijas. Galime tik susitarti, ko vaikas turi išmokti ir kokio rezultato tikimės, tačiau kelias iki jo kiekvienam yra skirtingas. Tą kelią geriausiai mato žmogus, kuris kasdien yra klasėje.
Pasitikėkime mokytojais ne tik šiandien
Apie pagarbą mokytojui daugiausia pasako visai paprasti dalykai. Ar vaikas namuose girdi, kad jo mokytoju pasitikima? Ar vadovas išklauso mokytoją, kai šis siūlo ką nors daryti kitaip? Ar pati sistema palieka jam pakankamai laisvės būti mokytoju?
Man atrodo, tikra pagarba mokytojui ir prasideda nuo šių kasdienių dalykų. Nuo jausmo, kad tavo nuomonė svarbi, kad tavimi pasitiki, kad suklydęs nebūsi pasmerktas, o pasiūlęs ką nors naujo – išgirstas.
Gėlės Mokytojų dieną, žinoma, džiugina. Gražūs žodžiai – taip pat. Tačiau daug svarbiau, kad pagarba mokytojui būtų jaučiama kasdien – jo klausantis, pasitikint jo sprendimais ir leidžiant jam būti savo darbo profesionalu.
