Vietoj 4 pradinių klasių – šešios? Kokias bėdas tai lopytų ir kada Lietuvoje tai jau buvo
Šią savaitę vėl nuskambėjus idėjai Lietuvoje pereiti nuo dabartinės 4+6+2 ugdymo struktūros prie 6+3+3, nuvilnijo ir palaikymo, ir kritikos banga. Toks siūlymas pailginti pradinį ugdymą nuo ketverių iki šešerių metų mūsų šalyje nuskamba ne pirmą sykį. O ir jau diegtas buvo, tiesa, prieš daugybę metų. Kodėl ši idėja vėl siūloma?
EKSPERTINIAI KOMENTARAI
Aida Murauskaitė, LRT.lt
10/11/20264 min read
Ir dabar, ir kiek anksčiau tokią idėją iškėlė organizacija „Švietimas #1“. Ji pristatė dešimties žingsnių kelrodį, kaip keisti šalies ugdymą, kad išbristume iš bėdų.
Išsamiau apie jį skaitykite ČIA.
Prieš šešerius metus šešiamečio pradinio ugdymo mintį kėlė ir tuometė Vyriausybė, parengusi nacionalinio partijų susitarimo projektą. Tuomet siekta ankstinti privalomą ugdymą ir iki 2028 metų pailginti pradinį ugdymą iki šešerių metų. Tiesa, ši nuostata iš juodraščio į švarraštį nebuvo perkelta.
Jei žvilgtelėtume dar toliau į praeitį – į 1936 m. švietimo reformą, išvystume jau diegiamą šešiametį pradinį ugdymą, tiesa, jį sustabdė sovietinė okupacija ir karas.
Ką dabar siūlo „Švietimas #1“?
– Pradinį ugdymą pratęsti nuo 4 iki 6 metų, pagrindinį ugdymą baigti 9-oje, o ne 10-oje klasėje, o vidurinį ugdymą pailginti iki trejų metų ir organizuoti 10–12, o ne 11–12 klasėse.
– Nustatyti bendrą nacionalinį mokyklos kokybės standartą: kiekviena mokykla būtų vertinama ne tik pagal mokinių rezultatus, bet ir pagal pasiektą vaiko pažangą, suteikiamą pagalbą, mokymosi aplinką, mokytojų darbo sąlygas ir bendrą mokyklos mikroklimatą. Mokykloms, nepasiekusioms šio standarto, teikti tikslinę pagalbą.
– Aiškiai nustatyti mokyklos savininko atsakomybę už mokyklos pažangą: įpareigoti jį stebėti rezultatus, užtikrinti reikalingą pagalbą ir prisiimti atsakomybę už pokytį. Savivaldybės lygmens mokyklų kokybės ir pažangos rezultatus skelbti viešai.
– Skatinti mokyklas jungtis į klasterius ar stambesnius juridinius vienetus su bendra vadovybe ir administracija.
Tilvytė: spręstų ir demografijos iššūkius
LRT.lt Švietimo rubrika paklausė organizacijos „Švietimas #1“ vadovės Lauros Tilvytės, ko tuo siekiama?
„Sistema 6+3+3 tikrai nieko nauja švietimo sistemoje, ne pirmi metai aptarinėjame šį klausimą įvairiais formatais. Juolab tokia sistema veikia net 129 pasaulio valstybėse“, – sakė L. Tilvytė.
Pasak jos, įdiegta tokia sistema galėtų prisidėti prie mokinių geresnių akademinių pasiekimų ir emocinės gerovės, be to, galėtų net padėti spręsti demografinį iššūkį, turint galvoje, kad mokinių regionuose mažėja, taip pat justi mokytojų stygius.
„O šešiametės pradinės mokyklos galėtų būti mažesnės, lengviau komplektuojamos ir išlikti arčiau namų“, – pabrėžė L. Tilvytė.
Signalas, kad toks pokytis galėtų būti tinkamas, buvo ir tarptautinio TIMSS tyrimo rezultatai. Jie parodė, kad pagal matematikos rezultatus Lietuvos ketvirtokai yra tarp stipriausiųjų Europoje. Tiesa, gali būti, kad vėliau rezultatai ir motyvacija mokytis krenta.
„Pagal tą patį tyrimą, jau aštuntoje klasėje jų rezultatai labai krenta – daugiau negu kitose valstybėse, kuriose yra ilgesnis pradinis ugdymas.
Natūralu, kad beveik visose valstybėse šis rezultatas šiek tiek krenta, tačiau pas mus – labiau. O Pietų Korėja ir Japonija sugeba išlaikyti taškų augimą“, – lygino L. Tilvytė.
Ji pabrėžė, kad sąsajų tarp aukštesnių rezultatų ir ilgesnio pradinio ugdymo galima įžvelgti ir tarptautinio penkiolikmečių gebėjimų (PISA) tyrimo rezultatuose.
Be to, ji pabrėžė, kad derėtų vertinti ir emocinę aplinką. Mūsų penktokai patiria keturis kartus daugiau patyčių negu, tarkime, penktokai Danijoje, kurioje galioja šešerių metų pradinis ugdymas.
„Viena iš galimų priežasčių yra tai, kad mūsų penktokas patenka į nepažįstamą aplinką, keičia mokyklą pereidamas į dalykinę sistemą. Įsivaizduokite, kad jūs vieną dieną ateinate į darbą ir vietoj vieno vadovo turite jau vienuolika vadovų, nes maždaug tiek dalykininkų atsiranda po pradinio ugdymo. Vietoj grįžtamojo ryšio jau gaunate pažymius. Kas 45 minutes reikia keisti darbo vietą.
Natūralu, kad tai kelia labai daug iššūkių ir įtampą. Tarkime, penktoje klasėje vaikas gauna klasės auklėtoją, kuris turi didelį krūvį. Tarkim, didelėje mokykloje mokytojas gali per dieną susidurti ir su 180 mokinių, tad natūralu, kad toks auklėtojas neturi galimybių dar ir įsigilinti į vaiko aplinką, suprasti, kas jam sekasi, nesiseka, kokių iššūkių kyla“, – kalbėjo L. Tilvytė.
Pasak jos, keblumų kyla ir kai klasės vadovu tampa mažą krūvį turintis mokytojas, mat jis tiesiog mažai būna mokykloje.
„Nepamirškim, kad penktokas – dešimties ar vienuolikos metų vaikas, jis tiesiog labai jaunas. Todėl užsienyje iki šeštos klasės vykdomas pradinis ugdymas, taip siekiant išlaikyti pagrindinio mokytojo vaidmenį ilgesnį laiką“, – paaiškino „Švietimas #1“ vadovė.
Tačiau ji pabrėžė, kad tai nereiškia, jog vaikų iki šeštos klasės nemoko mokytojai dalykininkai.
„Mokytojai dalykininkai įsitraukia palaipsniui. Taip pagrindinio mokytojo vaidmuo mažėja ir galiausiai jis tampa vos vieno ar kelių dalykų mokytoju.
Bet svarbiausia yra tai, kad jis, kaip klasės auklėtojas, mato vaiko pažangą ir pažįsta jį nuo mažų dienų. Tyrimai rodo, kad ilgesnis laikas vaikui saugioje aplinkoje prisideda prie tokių kompetencijų kaip kūrybiškumas, kritinis mąstymas ugdymo“, – paaiškino L. Tilvytė.
Toli žvalgytis, kur veikia šešiametis pradinis ugdymas, nereikia. Suomija įsivedė tokią sistemą 1963 m., Danija – dar anksčiau, Estija – 1993 m., Latvija – jau vėliau.
Pasak L. Tilvytės, pakeitus ne tik pradinio ugdymo, bet ir vidurinio ugdymo trukmę, tolygiau susidėliotų ugdymo pakopos, o trimetis vidurinis ugdymas leistų ne taip skubiai šturmuoti ugdymo programą vyresniems mokiniams.
Tačiau, keičiant sistemą mokykloje, derėtų imtis pokyčių ir rengiant mokytojus – ruošti juos mokyti kelių dalykų.
Jei būtų imtasi keisti ugdymo laikotarpių struktūrą, kiek tai užtruktų?
„Jei sutariame, kad tai yra kelias, kuriuo turime eiti, ir pradedame dirbti pasiraitoję rankoves nuo pirmadienio, ambicija būtų dešimt metų. Bet realiai, jei dabar tik pradedame diskusijas, siekiame susitarti, juolab mūsų pristatytas Švietimo kelrodis kalba tik apie kryptis, jame nenumatyta konkrečių įgyvendinimo mechanizmų ir priemonių, laikotarpis gali būti ilgesnis“, – reziumavo L. Tilvytė.
Žvilgsnis į praeitį
Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto profesorė Irena Stonkuvienė primena, kad mūsų šalyje buvo laikotarpis, kai buvo diegiamas šešiametis ugdymas. Jis startavo anksčiau nei 1936 m. švietimo reforma.
„Galima sakyti, kad tai buvo bandomasis projektas“, – sakė mokslininkė.
Ko tuo siekta? Kaip paaiškino I. Stonkuvienė, pirmiausia didesnio raštingumo. Tuomet egzistavo keturmetė pradžios mokykla, bet augo išsilavinusių žmonių poreikis valstybėje. Pavyzdys buvo ir kitos šalys, kur pradžios mokyklą sudarė šešios klasės.
„Be to, svarstyta ir norėta sumažinti kaimo vaikų atskirtį. Miesto vaikai turėjo daugiau galimybių lankyti progimnazijas, gimnazijas, o kaimuose tokių galimybių buvo gerokai mažiau, tad stengtasi bent jau įsteigti papildomų klasių“, – kalbėjo profesorė.
Ko vaikai tuomet mokėsi pradžios mokykloje? Tikybos, lietuvių kalbos, skaičiavimo, tėvynės pažinimo, istorijos, geografijos, gamtos, dailės, rankų darbų, dainavimo, kūno kultūros.
Inicijuotą pokytį – šešiaklasį pradžios ugdymą – nutraukė sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas.
„Apskritai šią reformą įgyvendinti nebuvo lengva. Trūko mokytojų, pastatų. Daug mokyklų kaimuose buvo vienkomplektės, tai reiškė, kad iš esmės buvo viena didelė klasė, kurioje mokėsi visų keturių skyrių vaikai ir juos mokė vienas mokytojas. Tad tokių galimybių, kad mokykla būtų šešiametė, kai reikia daugiau mokytojų, buvo mažai“, – pasakojo I. Stonkuvienė.
