Alytaus šv. Benedikto gimnazija – mokykla, kur mokytojų netrūksta, o 75 proc. abiturientų džiaugiasi šimtukais

Pasak E. Poškevičienės, jos kelias į švietimą prasidėjo šeimoje. Jai augant su dešimčia metų jaunesne seserimi aplinkiniai matė, kad ji natūraliai sutaria su vaikais. Tai tapo paskata rinktis pradinių klasių pedagogiką, kurioje būsima direktorė dirbo 22 metus. Būtent tuomet, anot jos, ėmė formuotis ir vidiniai lyderystės principai.

„Kai dirbau pradinių klasių mokytoja, man labai svarbu buvo išbandyti dalykus, kurie vaikams atvertų daugiau galimybių. Taip atsirado projektas „Kompiuteris kiekvienam vaikui“ – paraišką rašiau su tokiu noru ir užsidegimu, kad turbūt net tarp eilučių motyvacija jautėsi. Tuomet mano mokiniai trečiokai tapo viena iš trijų klasių Lietuvoje, kur kiekvienas vaikas turėjo nešiojamą kompiuterį. Tas projektas man tik patvirtino, kiek daug galima padaryti, kai labai nori“, – prisimena gimnazijos vadovė.

Po ilgamečio darbo pradinių klasių mokytoja, E. Poškevičienė perėjo į vadovavimą – tapo vienos mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, vėliau – ikimokyklinio ugdymo įstaigos direktore, o po 7 metų – gimnazijos direktore.

„Vadovauti šv. Benedikto gimnazijai ryžausi dėl to, kad tai katalikiška gimnazija, kurios veikla grindžiama vertybėmis. O tai atveria dar kitokias galimybes prasmingai veiklai“, – sako vadovė.

Šie karjeros vadybiniai pokyčiai, kaip pati sako, nebuvo lengvi, bet tapo svarbia jos profesinio augimo dalimi.

„Mano karjeroje buvo keli momentai, kai reikėjo apsispręsti, ar keisti darbo kryptį. Iš mokytojo į vadybą – pirmas žingsnis, kuris tikrai nebuvo paprastas. Vėliau teko keisti darbovietę vos po metų darbo joje – irgi nemažas iššūkis, nes tuomet gali atrodyti nepatikimas, tačiau prabangos nepriimti sprendimo tiesiog neturėjau ir drąsiai žengiau priekin“, – sako E. Poškevičienė.

Pastikėjimas, šimtukai ir ryšys su realiu pasauliu

Gimnazijoje šiandien pabrėžiama tai, kas vadovei svarbiausia, – pagarba ir susikalbėjimas tarp visų.

„Man svarbu, kad mokykloje galvotume ne „aš“, o „mes“. Jei kyla problema, kalbamės, ieškome sprendimo, o ne žiūrime, kas teisus. Tėvai turi tikėti, kad mokytojas yra profesionalas ir gali jų vaiką auginti, o mokytojas turi jausti, kad tėvai jį palaiko. Tik taip atsiranda pasitikėjimas“, – teigia direktorė.

Pasitikėjimo kultūra gimnazijoje jaučiama ir tarp mokytojų. E. Poškevičienė atkreipia dėmesį, kad mokykla jau kurį laiką nejaučia jų trūkumo – tai reta situacija Lietuvos kontekste. Direktorės teigimu, tai rodo, kad žmonės čia mato kryptį ir prasmę, o iš tokios kultūros natūraliai kyla ir rezultatai.

2025 metų brandos egzaminų sesijoje net 75 proc. dvyliktokų gavo šimtukus, o Tarptautinio bakalaureato absolventų rezultatai viršija pasaulinį vidurkį. Gimnazija taip pat gali pasiūlyti platų užsienio kalbų spektrą – vokiečių, prancūzų, rusų bei šiemet įvestą ispanų kalbą.

Moderni aplinka ir ugdymo formos papildo gimnazijos akademinę kultūrą. Viena iš ryškesnių mokyklos stiprybių – baseinas, kuriame pradinukai turi vieną fizinio ugdymo pamoką per savaitę. Pasak vadovės, tai svarbi ir patraukli vaikų sveikatinimo ir judėjimo dalis, ypač šiandien, kai fizinis aktyvumas mažėja.

Žvelgdama į kryptis, kuriose gimnazija toliau augs, E. Poškevičienė pabrėžia norą išlaikyti jos savitumą – ilgąsias ugdymo tradicijas, katalikišką vertybinį pagrindą ir Tarptautinio bakalaureato programas, stiprinant verslumą, inžineriją, architektūrines ir STEAM veiklas.

„Matome, kad vaikai labai gerai įsitraukia į veiklas, kurios turi glaudų ryšį su realiu pasauliu – verslumas, inžinerija, architektūra. Turime tėvų, kurie yra šių sričių profesionalai, ir jie prisideda prie neformaliojo ugdymo. Jie gali duoti tai, ko mes vieni nepasiūlytume“, – pasakoja direktorė.

Koks turi būti mokyklos vadovas šiandien

Kalbėdama apie vadovo vaidmenį šiandieninėje mokykloje, E. Poškevičienė sako, kad tai jau seniai nėra vien tik administracinė funkcija – šis darbas reikalauja ir daug „minkštųjų“ įgūdžių.

„Vadovas turi būti lankstus, emociškai stabilus, bet ir pakankamai empatiškas – šiandien situacijos keičiasi greitai. Labai svarbu matyti iš aukščiau ir toliau, numatyti kelis galimus scenarijus, turėti planą A, B ir C. Nėra taip, kad gali pasakyti „taip bus, nes aš pasakiau“ – turi būti pateikti aiškūs argumentai, keli sprendimų variantai, kryptingas matymas, kur link einame. Ir, žinoma, labai daug nuolatinio mokymosi“, – sako E. Poškevičienė.

Vadovė naujų žinių ir įkvėpimo pasisemia ir organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuotame Švietimo vadovų klube, kur vadovai gali ne tik tobulėti, bet ir laikinai atsitraukti nuo kasdienės rutinos. E. Poškevičienė sako, kad šioje erdvėje atsiranda galimybė geriau suprasti sudėtingesnes situacijas, pasitikrinti savo sprendimus ir pamatyti, kaip jas sprendžia kiti.

„Vadovų klubas man yra vieta atsikvėpti ir į(si)kvėpti, kurioje sutelpa ir lektorių žinios apie strategiją, emocinę sveikatą, darbuotojų motyvavimą, problemų sprendimą ir kitų vadovų praktika. Toje sinergijoje atsiranda ir labai stiprus profesinis bagažas. Kai matai, kad ir kiti išgyvena panašias situacijas, jauti bendrystę ir pasitikėjimą, jog einame teisingu keliu“, – teigia ji.

Ką turime keisti, kad judėtume pirmyn

Vis dėlto, anot E. Poškevičienės, reikšmingiausi pokyčiai švietime prasideda nuo esminių dalykų – aiškios orientacijos į mokytoją ir mažesnio blaškymosi. Ji pabrėžia, kad mokytojas išlieka pagrindine mokyklos stiprybe ir joks procesas ar technologija jo neatstos.

„Mokytojas yra nepakeičiamas. Joks dirbtinis intelektas neatstos to, ko vaikui kartais reikia – tiesiog paklausti, paaiškinti, įsigilinti. Todėl investicija į mokytoją turi būti svarbiausia. Ir aš labai tikiu, kad mokykloms reikia daugiau savarankiškumo: dabar turime per daug išorinių dirgiklių, įvairių primestų veiklų, kurios blaško ir kartais net trukdo pagrindinei mokyklos misijai – mokyti vaikus“, – sako vadovė.

Jos teigimu, didelės reikšmės turėtų ir didesnis stabilumas švietimo politikoje. Reformos ir pokyčiai, anot jos, turi būti nuoseklūs, apgalvoti ir paremti realiomis mokyklų galimybėmis bei duomenimis. Tuo pat metu ji mato ir teigiamas tendencijas – gerėjantį aprūpinimą, modernėjančias erdves ir žmones, kurie vis dar renkasi švietimą ir tiki jo prasme.

Kalbėdama apie tai, kas galėtų paskatinti daugiau žmonių rinktis mokytojo kelią, E. Poškevičienė tiki paprastu principu – reikia bandyti.

„Žmonėms, kurie galvoja apie švietimą, linkėčiau tiesiog pabandyti – kad ir bijant. Pasiruošimas yra mitas: tu mokaisi veikdamas. Net jei tai bus vieneri metai, vaikai gaus naujos patirties, o jūs – supratimą, ar tai jūsų kelias. Labai tikiu, kad atsiras žmonių, kurie pasirinks mokytojo darbą, nes nuo to priklauso, kokia bus mūsų ateitis“, – sako direktorė.