Ką bendro turi stipriausios pasaulio švietimo sistemos: trys pamokos Lietuvai
Daugelyje pasaulio šalių penkiolikmečių gebėjimai silpnėja. Naujausias EBPO PISA 2025 tyrimas rodo, kad per pastarąjį dešimtmetį ypač smuko skaitymo ir matematikos rezultatai, o jau kas penktas penkiolikmetis EBPO šalyse nepasiekia bazinio lygio nė vienoje iš trijų pagrindinių sričių. Tačiau net ir šiame bendrame nuosmukio fone yra švietimo sistemų, kurios ne vieną PISA ciklą išlieka tarp stipriausių pasaulyje. Kas joms padeda aukštus rezultatus išlaikyti metų metus?
EKSPERTINIAI KOMENTARAI
9/14/20264 min read
Šiuo metu tarp stipriausių pasaulio švietimo sistemų dominuoja Azijos šalys. Tarp jų – Singapūras, Japonija ir Pietų Korėja. 2025 m. visos trys pateko tarp pasaulio lyderių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse. PISA kas trejus metus vertina ne tik tai, ką penkiolikmečiai žino, bet ir kaip geba tas žinias pritaikyti spręsdami realias problemas.
O kur šiame kontekste yra Lietuva? Mūsų mokinių rezultatai yra virš EBPO šalių vidurkio, tačiau ilgalaikio proveržio nematyti. Nuo 2022 m. pagal bendrą skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų rezultatų vidurkį Lietuva Europoje pakilo iš 20-os į 12-ą vietą, bet daugiausia todėl, kad kitų šalių rezultatai smuko labiau. Tuo metu Estija jau daugiau nei dešimtmetį laikosi tarp Europos švietimo lyderių ir 2025 m. vėl pateko tarp stipriausių pasaulio sistemų. Lietuvos atotrūkis nuo Estijos per trejus metus beveik nepasikeitė – visose trijose srityse jis vis dar siekia iki dvejų mokymosi metų.
„Kai beveik du dešimtmečius Lietuvos mokinių rezultatai išlieka panašūs, verta klausti, kas leidžia kitoms šalims ne tik pasiekti aukštus rezultatus, bet ir išlaikyti juos metų metus. Nors šalių švietimo sistemos skiriasi, PISA leidžia pamatyti bendrus stipriausiųjų principus: aukštus lūkesčius kiekvienam vaikui, stiprius mokytojus ir gebėjimą susitelkti į tai, ką mokinys iš tiesų turi išmokti“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė.
Aukšta kartelė – kiekvienam vaikui
Stipriose švietimo sistemose aukšti lūkesčiai nėra keliami tik geriausiai besimokantiems. Jose stiprus bendras tikėjimas, kad vaiko gebėjimai gali augti – nepaisant to, iš kokios aplinkos jis ateina ar kurioje mokykloje mokosi. PISA tyrimas pabrėžia, kad aukšti ir nuoseklūs lūkesčiai turi būti keliami kiekvienam mokiniui. Jis taip pat rodo, kad mokiniai, kurie tiki galintys tobulėti, dažniau nepasiduoda ir deda daugiau pastangų, kai mokytis tampa sunku.
Lietuvoje tik kiek daugiau nei pusė penkiolikmečių tiki, kad savo gebėjimus gali ugdyti, kai EBPO šalyse taip mano beveik 7 iš 10 mokinių. Be to, susidūrę su sunkesne užduotimi daugiau pastangų deda 49 proc. Lietuvos mokinių, palyginti su 60 proc. EBPO šalyse. Taigi, Lietuvoje mažesnė dalis mokinių tiki, kad gali tobulėti, o susidūrę su sunkesne užduotimi daugiau pastangų deda rečiau nei jų bendraamžiai EBPO šalyse.
Skirtumas matyti ir tarp aukščiausius rezultatus pasiekiančių mokinių. Aukščiausius PISA matematikos pasiekimų lygius Lietuvoje pasiekia tik 6 proc. penkiolikmečių, Estijoje – 13 proc., Japonijoje – 22 proc., Pietų Korėjoje – 23 proc., o Singapūre – 37 proc. Aukšta kartelė kiekvienam vaikui reiškia, kad kiekvienas turi gauti tvirtus pagrindus ir galimybę siekti aukščiausių rezultatų. Tam svarbūs ne tik mokyklos lūkesčiai, bet ir suaugusiųjų palaikymas.
„Aukšta kartelė neturėtų reikšti vien didesnių reikalavimų vaikui. Ji veikia tada, kai vaikas jaučia, kad suaugusieji tiki jo galimybėmis ir domisi jo mokymusi. EBPO duomenys rodo, kad net paprastas tėvų klausimas „Kaip tau sekasi mokykloje?“ siejasi su maždaug 14 taškų aukštesniu gamtos mokslų rezultatu – tai apie 0,7 mokslo metų skirtumas“, – sako L. Tilvytė.
Mažiau, bet giliau
Antrasis stiprių švietimo sistemų principas – mažiau temų, bet gilesnis jų supratimas. PISA rekomenduoja rinktis gylį vietoj pločio: susitelkti į mažesnį pagrindinių temų skaičių ir mokyti jas taip, kad mokiniai ne tik įsimintų, bet ir gebėtų žinias pritaikyti naujose situacijose.
Tyrimas rodo, kad svarbu ne tik tai, ką mokiniai turi išmokti, bet ir kaip su tomis žiniomis dirba pamokoje. EBPO pabrėžia užduotis, kurios reikalauja ne vien prisiminti atsakymą, bet ir jį paaiškinti, susieti kelias žinias ar pritaikyti jas naujoje situacijoje. Būtent toks mokymasis tyrime siejamas su gilesniu supratimu ir didesniu mokinių įsitraukimu.
Anot L. Tilvytės, Lietuvoje tam neužtenka vien sutrumpinti ugdymo programas.
„Ugdymo programos turi būti tokios apimties, kad mokytojas spėtų ne tik pristatyti temą, bet ir padėti vaikams ją iš tikrųjų suprasti. Jei svarbiausia tampa kuo daugiau temų aprėpti, mokymuisi giliau tiesiog nebelieka laiko. Todėl programose reikia mažiau temų ir daugiau laiko svarbiausioms žinioms suprasti, įtvirtinti ir pritaikyti “, – sako L. Tilvytė.
Stiprus mokytojas – ne tik geros dalyko žinios
Trečias bendras stiprių sistemų bruožas – mokytojo profesionalumas. EBPO pabrėžia, kad vien gerai išmanyti savo dalyką neužtenka. Mokytojas turi gebėti aiškiai paaiškinti sudėtingus dalykus, valdyti klasę, išlaikyti mokinių dėmesį ir motyvaciją, pastebėti, kada vaikui reikia papildomos pagalbos.
EBPO duomenys rodo, kad mokiniai, kurie jaučia daugiau mokytojo dėmesio ir pagalbos, dažniau pasiekia geresnių gamtos mokslų rezultatų. Jie taip pat palankiau žiūri į mokymąsi ir stipriau jaučiasi esantys mokyklos bendruomenės dalimi.
Lietuvoje mokinių jaučiama mokytojų parama per dešimtmetį gerokai sumažėjo. Mokinių, sakančių, kad gamtos mokslų mokytojas domisi kiekvieno jų mokymusi, dalis nuo 2015 iki 2025 m. krito 15 proc. punktų – nuo 63 iki 48 proc. Tų, kurie teigė, kad mokytojas aiškina tol, kol mokiniai supranta, sumažėjo 13 proc. punktų – nuo 70 iki 57 proc.
Remdamasi duomenimis, L. Tilvytė sako, kad svarbu įvertinti ne tik tai, ar mokytojas pastebi vaiko mokymosi spragas, bet ir ar sistema suteikia jam galimybių į jas laiku reaguoti.
„Turime suprasti, kodėl mokinių jaučiama mokytojų parama per dešimtmetį sumažėjo, ir ieškoti būdų, kaip mokytojui sudaryti daugiau galimybių laiku padėti vaikui. Čia gali padėti ir vieninga mokinio pažangos stebėsenos sistema, tačiau vien duomenų neužtenka – mokytojas turi turėti laiko ir priemonių į juos sureaguoti“, – sako organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė.
