Kas trečias 13-metis Lietuvoje patiria patyčias: ką galime daryti kitaip?

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad apie trečdalis Lietuvos 11-mečių ir 13-mečių patiria patyčias mokykloje bent 2–3 kartus per mėnesį. 15-mečių gretose patyčias patiria penktadalis visų mokinių. Panašus mastas fiksuojamas ir virtualioje erdvėje. Palyginti, Estijoje šie rodikliai yra beveik perpus mažesni.

„Negana to, kad pirmaujame Europoje, vidiniai Lietuvos duomenys rodo, jog patyčių problema mokyklose nuo 2016 m. negerėja. Tai reiškia, kad Lietuva kol kas nesugeba užtikrinti pamatinių saugumo sąlygų, būtinų ne tik emocinei bei fizinei gerovei, bet ir sėkmingam mokymuisi. Neapgindami vaikų, mes užkertame kelią jų talentams skleistis, o tai ilgainiui tampa visos valstybės nuostoliu“, – sako L. Masiliauskaitė.

Akademinis nuosmukis: prarasti mokslo metai

EBPO šalių duomenys rodo, kad dažnai patyčias patiriantys mokiniai dvigubai dažniau vengia lankyti mokyklą. Apie 9 proc. jų nurodė, kad per dvi savaites iki EBPO PISA testo bent kelis kartus praleido pamokas, kai tarp saugiai besijaučiančių bendraamžių šis rodiklis siekė vos 4 proc.

Dar ryškesnis skirtumas matomas vertinant mokinių akademinius pasiekimus. Pagal EBPO PISA duomenis, mokyklos, kuriose daugiau nei 10 proc. mokinių dažnai patiria patyčias, vidutiniškai PISA testuose surenka 47 taškais mažiau gamtos mokslų srityje nei mokyklos, kuriose patyčias patiria mažiau nei 5 proc. mokinių. Toks skirtumas prilygsta bent vieneriems prarastiems mokslo metams.

„Neužtikrindami saugios aplinkos, mes praktiškai atimame iš vaikų metus mokymosi, o tai lemia netolygias galimybes ateities karjerai ir studijoms bei programuoja socialinę nelygybę“, – sako L. Masiliauskaitė.

Kodėl dabartinė prevencija neveikia

Nors teisės aktai numato patyčių prevencijos įgyvendinimą mokyklose, praktikoje šios priemonės dažnai išlieka formalios. Šalyje veikia daug atskirų programų, tačiau trūksta sistemingos, nacionaliniu mastu taikomos detalios mokinių emocinės gerovės stebėsenos, kuri leistų identifikuoti, kurios mokyklos ir savivaldybės pasiekia realių rezultatų.

Priešinga praktika taikoma Šiaurės šalyse. Pavyzdžiui, Suomija plačiu mastu diegia moksliškai pagrįstą „KiVa“ programą. Joje dalyvaujančios mokyklos sumažino patyčių mastą 1–9 klasėse nuo 18 iki 11 proc. Remiantis PSO duomenimis, Suomijoje patyčias patiria iki trijų kartų mažiau vaikų nei Lietuvoje. Suomių modelį taiko ir Estijos bei Latvijos mokyklos.

Duomenimis grįsti sprendimai

Nors šalyje nėra vieningos ir sistemingos bei praktiškai veikiančios nacionalinės patyčių prevencijos programos, kiekviena mokykla ir savivaldybė gali pati imtis proaktyvių veiksmų šioje srityje. Visų pirma, reikia reguliarios emocinės gerovės stebėsenos.

„Ją gali vykdyti tiek pačios mokyklos, tiek savivaldybės. Tokia stebėsena padeda laiku identifikuoti rizikos mokyklas ir klases, kryptingai nukreipti pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia, ir atsisakyti neveiksmingų priemonių. Be to, duomenys leidžia vertinti ilgalaikių intervencijų poveikį, o ne pasikliauti nuojauta ar pavieniais įspūdžiais, taip formuojant nuoseklią, mokslu grįstą patyčių prevencijos politiką“, – pažymi L. Masiliauskaitė.

Vadovų lyderystė

Kita svarbi dalis – mokyklų vadovų lyderystė. Ekspertai sutinka, kad didžiausią poveikį patyčių prevencijai daro iniciatyvos, kurios įgyvendinamos visos mokyklos mastu ir tampa nuoseklia kasdienės veiklos dalimi, o ne pavienėmis priemonėmis.

„Itin svarbus sėkmės veiksnys yra mokyklų vadovų gebėjimas sistemingai stebėti mikroklimatą savo bendruomenėse bei ieškoti reikalingų sprendimų. Matome, kad mokyklos su stipriais vadovais žymiai efektyviau sprendžia patyčių problemas“, – sako L. Masiliauskaitė.

Pasak „Švietimas #1“ vadovės, dėl to itin svarbu stiprinti mokyklų vadovų kompetencijas analizuoti mikroklimatą, priimti sprendimus remiantis duomenimis ir gerąja tarptautine praktika bei diegti ilgalaikes strategijas su aiškiais rodikliais.

Ilgesnio pradinio ugdymo svarba

Dar viena sritis, kurioje mokyklos ir savivaldybės gali imtis pokyčių, – pradinis ugdymas. Tyrimai rodo, kad patyčių pikas dažniausiai pasiekiamas ankstyvoje paauglystėje – 5–6 klasėse. Lietuvoje šis laikotarpis sutampa su dideliu struktūriniu pokyčiu – perėjimu iš pradinės mokyklos į progimnaziją.

„Šiuo jautriu vaikams metu nelieka juos gerai pažįstančio klasės vadovo, kuriuo jie pasitiki ir kuris galėtų padėti suvaldyti emocines rizikas. Pasikeitusi aplinka, bendraklasiai ir daugiau nei 10 naujų mokytojų sukuria papildomą nesaugumo jausmą, kuris gali skatinti agresiją kaip savisaugos formą“, – sako L. Masiliauskaitė.

Daugumoje kitų pasaulio šalių pradinis ugdymas trunka ilgiau – įprastai ne ketverius, o šešerius metus. Jį taiko 129 pasaulio valstybės.

„Tyrimai rodo, kad patyčios stiprėja ten, kur trūksta stabilumo. Ilgesnis pradinis ugdymas padeda kurti tvirtesnius tarpusavio ryšius ir mažina nesaugumo jausmą, kuris dažnai tampa patyčių priežastimi. Ne veltui daugelis pasaulio šalių, įskaitant Lenkiją, Estiją ir Latviją, taiko ilgesnį pradinį ugdymą. Tai leidžia vaikams iki maždaug 13 metų amžiaus likti saugesnėje, jiems įprastoje struktūroje“, – sako L. Masiliauskaitė.

Ilgesnis pradinis ugdymas nereiškia, kad keičiasi ugdymo turinys – keičiasi tik forma, kuomet palaipsniui pereinama prie progimnazijoje ir gimnazijoje įprasto dalykinio mokymo.

„Šiuo metu Lietuvoje jau yra mokyklų ir savivaldybių, norinčių dalyvauti pilotiniame šešerių metų ugdymo modelyje, kurio efektyvumą vertintų mokslininkai. Remiantis kitų šalių patirtimi, ilgesnis pradinis ugdymas lemia ne tik geresnę vaikų savijautą, bet ir geresnius akademinius pasiekimus“, – sako L. Masiliauskaitė.

Sėkmingų pavyzdžių skatinimas

Galiausiai, pažymi L. Masiliauskaitė, prie patyčių prevencijos gali prisidėti ir tokie gana paprasti dalykai, kaip sėkmingų pavyzdžių skatinimas.

„Viešindami sėkmingas praktikas galime rodyti, kad patyčios – ne neišvengiama vaikystės dalis, o išsprendžiama užduotis. Rodant mokyklas, kuriose patyčių lygis sumažėjo, kuriami realūs, Lietuvos kontekstui tinkami sprendimai. Tai leidžia dalintis konkrečiomis praktikomis: kaip dirba vadovų komandos, kokios programos taikomos, kaip įtraukiami mokiniai ir tėvai, kaip reaguojama į incidentus. Toks matomumas taip pat kuria teigiamą spaudimą visai sistemai – saugi mokykla tampa siekiamybe ir norma, o ne išimtimi“, – sako L. Masiliauskaitė.