Pakruojo „Atžalyno“ gimnazija išgyvena renesansą: mokiniai, mokytojai ir tėvai veikia kaip viena komanda

„Atžalyno“ gimnazijai A. Valuntienė vadovauja jau ketverius metus, tačiau prieš tai 22 metus dirbo anglų kalbos mokytoja. Ši patirtis, pasak jos, leidžia gerai suprasti mokytojų kasdienybę, jų rūpesčius ir džiaugsmus.

„Mokytojo duona man iš tikrųjų yra ta, kurią geriausiai suprantu, ir todėl galiu dalytis savo patirtimi. Kaip buvusi mokytoja, jaučiu didelę prasmę priimdama sprendimus, kurie atliepia tiek mokinių, tiek mokytojų realybę. Prasmė niekada nekinta, nes ji ta pati, ji nesikeičia“, – pasakoja gimnazijos vadovė.

Pasak A. Valuntienės, dirbti įdomiausia tada, kai gali įgyvendinti idėjas kartu su mokiniais ir kolegomis, kai bendruomenėje vyrauja gyvas ryšys. Jai svarbu matyti, kaip žmonės įsitraukia, kiek energijos įdeda, kaip reaguoja į pokyčius. Svarbu, anot direktorės, pastebėti, įvertinti, kartu pasidžiaugti. Būti bendruomenės dalimi – nuolatinis jos troškimas, be pretenzijų ir noro primesti ką nors.

„Ieškojimo ir bendrystės džiaugsmas mane įkvepia ir veda pirmyn. Nėra kada pasiduoti liūdesiui, nusivylimui, susierzinimui, nors priežasčių tam galima rasti daugybę. Liūdesį visada įveikiu keliaudama šviesos keliu. Jį jaučiu ir matau kasdien aplink mane esančių širdyse ir veiduose. Vadovo emocijos neišvengiamai persiduoda kitiems – kai esu pakylėta, džiaugiasi visa komanda, o kai sunku, kartu ieškome galimų sprendimo būdų. Emocija nėra vieno žmogaus reikalas – ji veikia visą bendruomenę“, – sako ji.

Gerėjanti aplinka ir augantis mokinių kūrybiškumas

Per kelerius A. Valuntienės vadovavimo gimnazijai metus joje įvyko daugybė reikšmingų pokyčių. Vienas didžiausių jų – prisijungimas prie „Tūkstantmečio mokyklų“ programos. Gimnazijoje įrengtos gamtos mokslų laboratorijos, atnaujinti mokomieji kabinetai, įkurtos naujos poilsio ir edukacinės erdvės. Įsigyta priemonių verslumui ugdyti, gerintos sąlygos įtraukiajam ugdymui.

Gimnazijoje daug dėmesio skiriama praktinei patirčiai ugdyti bei mokinių kūrybiškumui puoselėti. Pastaraisiais metais mokyklos mokinių komandos dalyvauja programoje „Ateities inžinerija“ su „Vilnius Tech“, kur kartu su mokytojais kuria realius sprendimus mokyklos ir miesto aplinkai.

Vienas iš Pakruojo gimnazistų projektų – saugi ir išmani transporto aikštelė – buvo įvertintas pirmąja vieta. Kitas mokinių darbas – išmanusis šiltnamis – ne tik laimėjo konkursą, bet ir vis dar veikia fizikos laboratorijoje: jame mokiniai augina įvairius augalus. Be to, gimnazijoje rengiamos tradicinės Baltų, Amatų, Matematikos ir Frankofonijos dienos, suburiančios mokyklos bendruomenę.

„Tėvų bendruomenė sako, kad „Atžalyno“ gimnazija išgyvena tikrą renesansą. Jie mato, kas vyksta, dažnai lankosi, stebi rezultatus ir dažnai prisideda prie gimnazijos veiklų. Mes visi dalyvaujame tame pokytyje. Nieko nėra neįmanomo. Svarbiausia – labai norėti ir to siekti“, – pasakoja direktorė.

Ateityje – daugiau dėmesio STEAM ir verslumui ugdyti

Nors gimnazijoje įgyvendinta jau daug pokyčių, A. Valuntienė džiaugsmingai pasakoja, kad ateities planų taip pat netrūksta. Vienas svarbiausių tikslų artimiausiais metais – įrengti modernias dirbtuves su įranga, skirta eksperimentams ir prototipams kurti.

„Tai būtų tarsi natūrali STEAM ugdymo tąsa. Mokytojai jau dabar išbando naujas priemones, dirba laboratorijose, ieško, kas veikia, kas ne. Taip pat planuojame įrengti antreprenerystės klasę – tai būtų dar viena investicija į mūsų mokinių ateitį“, – pasakoja direktorė.

Didžiausias iššūkis – suderinti visų lūkesčius

Paklausta apie didžiausius iššūkius, su kuriais teko susidurti per ketverius vadovavimo metus, A. Valuntienė, pagalvojusi atsako, kad tai greičiausiai yra žmonės, skirtingi jų lūkesčiai, požiūriai, charakteriai.

„Žmonės organizacijoje tarsi gėlių puokštė. Būtų nuobodu, jei joje žydėtų vien rožės. Tik tuomet, kai šalia jų yra kadagys, alijošius, gvazdikas ir kitos gėlės, atsiskleidžia tikrasis grožis – mūsų skirtumai, sujungti į vieną šeimą. Kai visi puoselėjame panašias vertybes, jos padeda kurti komandą – vieni įsitraukia stipriau, kiti lieka stebėtojais, bet visi tampa dalimi bendro proceso. Svarbiausia – sukurti vertę tiek mokiniams, tiek mokytojams. Mokiniai tikisi įdomios aplinkos, tėvai – gerų rezultatų, mokytojai – sąlygų augti ir auginti. Ir visa tai reikia suderinti“, – su šypsena pasakoja gimnazijos direktorė.

Vadovas kartais jaučiasi vienišas

A. Valuntienė priduria, kad vadovas kartais gali pasijusti vienišas, ypač kai tenka priimti nepopuliarius sprendimus ar susidurti su neapibrėžtumu.

„Santykis su savimi ir pasauliu – svarbi darbo dalis. Žmogiškąsias ribas išplečia gebėjimas dalintis, jungti kryžiuoti požiūrius, mąstyti, rūpintis, kad ir kitiems būtų šviesu. Kartais tenka save įtikinti, kad žmogus tampa ribotas tada, kai nebeturi jėgų ar noro tikėti, mylėti, kurti. Būna, kad pasitikrini ribas ir vėl neabejoji, jog mokykloje dirbti labai gera“, – sako A. Valuntienė.

Tokiais momentais ypač svarbu turėti žmonių, su kuriais gali atvirai pasikalbėti, pasidalyti patirtimi, pasitikrinti. Tokia erdve jai tapo „Švietimo vadovų klubas“, suburtas organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“.

„Šiame klube susitinka žmonės, kurie iš tikrųjų nori pokyčių, nebijo veikti ir kartu ieško, kaip tai padaryti geriausiai. Dalijamės patirtimi, aptariame realias situacijas, o kartais tiesiog pabūname kartu ir išeiname su nauju kvėpavimu. Šis laikas leidžia augti, keistis, atsinaujinti. Svarbūs yra ne tik skaičiukai laikrodyje. Po prasmingų susitikimų svarbus tampa kitoks laikas – tas, kurį apibrėžia pasitikėjimas ir abipusis ryšys. Tokio palaikymo, tokio atviro rato švietime tikrai reikia – ypač vadovams, kurie dažnai lieka vieni su sprendimais“, – pasakoja vadovė.

Reikia daugiau tikėjimo mokytojais ir vadovais

A. Valuntienės manymu, norint, kad Lietuvos švietimas taptų geriausias Europoje, mūsų šalyje reikėtų daugiau tikėjimo žmogumi: pasitikėti mokytoju, kuris žino savo kelią, ir vadovu, kuris ne tik vadovauja, bet ir kuria įkvepiančią kultūrą.

Vis dėlto, net ir į dabartį A. Valuntienė žvelgia optimistiškai ir teigia, kad pokyčiai jau vyksta: vis daugiau mokytojų drąsiai imasi iniciatyvų, vadovai ieško naujų kelių ir džiaugiasi prasmingų pokyčių rezultatais, mokiniai auga, tėvai įsitraukia ir visi kartu kuria švietimą, kuriuo galima didžiuotis.

Anot vadovės: „Tereikia išlaikyti kryptį, nepamesti prasmės ir rūpesčio vieni kitais, nes kartu lengviau kurti, stebėti ir stebėtis, kad ir taip gyvenime būna. Svarbu nesustoti, nepavargti, nesigręžioti atgal.“

Ji pabrėžia ir mokytojų, kurie pasirenka šį kelią iš pašaukimo, svarbą Lietuvos švietimo pokyčiuose.

„Mokytojai – tai žmonės, kuriems rūpi. Ir tas rūpestis nėra tai, ko galima išmokti per greitus mokymus ar perskaičius knygą. Jis kyla iš vidaus – iš to, kaip žiūri į žmogų, kaip su juo kalbi, kaip jauti. Jei turime šitą rūpestį, vadinasi, viskas gerai. Tokie mokytojai kuria stebuklus – net jei kartais patys to nepastebi“, – sako gimnazijos vadovė.

Švietimas nesibaigia pamoka

Direktorė įsitikinusi, kad švietimas – viena prasmingiausių sričių. Tad tiems, kurie svarsto apie mokytojo ar vadovo kelią, ji linki nebijoti, net jei pradžia atrodo sunki.

„Čia augi kartu su mokiniais, kartu su mokytojais, kartu su visa gimnazijos bendruomene. Tai nėra lengvas kelias, bet labai prasmingas – būti su bendruomene ir pajausti kiekvieną žmogų atskirai. Kiekviena diena dovanoja ką nors naujo ir kai žiūri atgal, matai, kiek daug įvyko. Jeigu kur nors palieki pėdsaką, tai ir yra švietimas. Tai nėra profesija, kuri baigiasi pamoka, tai yra ilgas, bet prasmingas kelias“, – reziumuoja A. Valuntienė.