Šiaulių progimnazijos vadovas: kodėl reikia „kietų“ mokytojų ir kodėl blogi vaikai neegzistuoja

Šiaulių „Sandoros“ progimnazijai K. Šaltis vadovauja jau daugiau nei 20 metų, tačiau nebuvo iš tų, kuris apie mokytojo profesiją svajojo nuo vaikystės.

„Kai dabar pagalvoju, minčių apie pedagoginį darbą iš pradžių išvis nebuvo. Įstojau į tuometinio Šiaulių universiteto Dailės fakultetą, paskui gyvenimas nuvedė į studentų klubą, į renginius, į visai kitokį pasaulį. Į mokyklą atėjau labai paprastai – pamačiau, kad ieško pavaduotojo ugdymui, ir turėjau pakankamai įžūlumo, būdamas dvidešimt trejų, paskambinti direktoriui ir paklausti, ar jis nieko prieš, kad toks jaunas žmogus ateitų į pokalbį“, – teigia K. Šaltis.

Įvairialypė patirtis padėjo K. Šalčiui į mokyklą žiūrėti plačiau – ne tik kaip į ugdymo įstaigą, bet ir kaip į gyvą bendruomenę.

„Kai pirmą kartą reikėjo sėdėti pavaduotojo kėdėje „direkciniame“ ir kalbėtis su vaikais, kurie buvo ką nors prisidirbę, man pačiam buvo keistas jausmas, nes aš gerai prisimenu, ką reiškia stovėti ten, nuleidus galvą, kitoje stalo pusėje. Aš pats nebuvau iš tų labai pavyzdinių vaikų, tai man visada buvo lengviau suprasti, kas vyksta anoje „barikadų pusėje“, – sako mokyklos vadovas.

Netiki blogais vaikais

Šiandien jam mokykla pirmiausia prasideda ne nuo rodiklių, o nuo žmogaus. Anot jo, svarbiausia sukurti vietą, kurioje gera būti visiems, nes tik tada atsiranda ir tikri rezultatai.

„Mano pagrindinė užduotis labai paprasta – kurti mokyklą, kurioje gera. Gera ne tik vaikui ar mokytojui. Gera turi būti ir tėvams ateiti, ir valytojai, ir kiekvienam žmogui, kuris čia yra. Man atrodo, kad ne pasiekimų esmė, o esmė yra tame, kad žmogus jaučiasi gerai, ir tada tas rezultatas atsiranda“, – pabrėžia K. Šaltis.

Dėl šios priežasties progimnazijos direktorius sako netikintis „blogais“ vaikais ar „blogais“ darbuotojais.

„Aš labai stipriai tuo tikiu: nėra blogų vaikų, nėra blogų žmonių, dažniausiai yra nelaimingi žmonės. O kai bandai suprasti, kas su tuo žmogumi vyksta, tada viskas pradeda keistis. Mokykloje tas labai svarbu – tiek su vaikais, tiek su suaugusiais“, – sako jis.

Apie vadovavimą K. Šaltis kalba pabrėždamas ne kontrolę, o gebėjimą pamatyti, kas kam sekasi. Jo manymu, stipri komanda prasideda tada, kai žmonės dirba ten, kur gali būti stipriausi.

„Jeigu žmogui duodi darbą pagal jo stiprybes, tada viskas pasikeičia. Vienas gali puikiai dėlioti sistemas, kitas – bendrauti, trečias – organizuoti. Ir tada vadovo darbas yra ne viską pačiam daryti, o taip sustyguoti komandą, kad kiekvienas būtų ten, kur gali būti stipriausias. Kai turi žmones, kurie supranta logiką, suvokia atsakomybę ir gali savarankiškai nuspręsti, tada ir susikuria tikra komanda“, – teigia K. Šaltis.

Pasak jo, mokykloje, kur dauguma dirba iš tikro, žmogui, kuris nenori stengtis, ilgai išsilaikyti sunku.

„Jeigu kolektyvas iš tikrųjų dirbantis, tada žmogui, kuris nori „chaltūrinti“, labai sunku pritapti. Ir man, kaip vadovui, tai palengvina darbą. Tuo pačiu man labai patinka, kad į darbą ateinu kaip į draugų būrelį – gali pajuokauti, pasikalbėti, nuveikti kažką prasmingo, o kartu matai ir rezultatą“, – sako mokyklos vadovas.

Naujoves sukūrė savo jėgomis

Vienas ryškiausių praktinių K. Šalčio darbo pavyzdžių – nuotolinis ugdymas, kurį „Sandora“ pradėjo plėtoti dar 2009 metais. Direktorius prisimena, kad pradžia buvo sunki: mokykla neturėjo nei išorinio finansavimo, nei jau išbandyto modelio, todėl viską teko kurti iš savo resursų.

„Aš žinojau, kad darbo bus daug, bet tikrai neįsivaizdavau, kad tiek daug. Buvo momentų, kai atrodė, kad viskas, nebepatempiam. Atsimenu, per vieną susirinkimą tiesiog pasakiau: kolegos, mano klaida, neįvertinau, kaip sunku bus, jeigu norit – stabdom. Ir būtent tada, kai žmonėms daviau teisę pasakyti „nebedarom“, jie patys pasakė: dar pabandom“, – prisimena K. Šaltis.

Skaitmeninius sprendimus mokykla taiko ne tik ugdymo procese. K. Šalčiui svarbu, kad kuo mažiau laiko būtų eikvojama rutininiams darbams ir kuo daugiau jo liktų darbui su žmonėmis, todėl kalbėdamas apie ateitį jis daug dėmesio skiria ir dirbtinio intelekto galimybėms.

„Mes su „debesimis“ dirbame jau daug metų, ir pas mus popierinių dokumentų realiai beveik nebelikę. Man labai patinka skaidrumas. O žiūrint į priekį, man atrodo, kad yra nemažai vietų, kur dirbtinis intelektas galėtų nuimti mechaninį darbą – ten, kur reikia taisyti, vertinti, sužiūrėti, kur procesas kartojasi ir ryja laiką“, – teigia jis.

Paklaustas apie darbo vaisius, direktorius neskuba vardyti vietų reitinguose ar pasiekimų olimpiadose. Nors pripažįsta, kad mokyklos pasiekimai geri, jam svarbiau tai, ką sunkiau išmatuoti.

„Pas mus visi stebisi dėl labai paprastų dalykų ir sako, kad pas mus vaikai „kitokie“. Jie atsistoja, kai ateina suaugęs žmogus, nusišypso, praleidžia. Ir čia nėra kažkokia sena atgyvena – man tai tiesiog normalus žmogiškas santykis. Gal to labai neįmanoma pamatuoti, bet tas jausmas yra“, – sako jis.

Užgrūdinę iššūkiai

Didžiausi iššūkiai jo karjeroje, pasak vadovo, dažniausiai buvo susiję ne su ugdymo turiniu ar vadybinėmis schemomis, o su žmonėmis ir konfliktais.

„Turbūt sunkiausia man buvo tada, kai poros tėvų iniciatyva atsirado labai daug nepagrįstų kaltinimų, skundų, visokių institucijų tikrinimų. Iš pradžių viską imi į širdį, paskui pradedi atsirinkti, kur reikia reaguoti, kur reikia ginti savo komandą, o kur tiesiog ramiai atlaikyti. Tokie dalykai labai augina odą“, – teigia K. Šaltis.

Vis dėlto net ir tokiose situacijose jis sako besilaikantis vieno principo: vadovas negali pirmu impulsu stoti prieš savo mokytoją vien todėl, kad kas nors garsiau šaukia.

„Aš visada sakau labai atvirai: pagal nutylėjimą aš būsiu mokytojų pusėje, kol nebus įrodyta, kad jie neteisūs, nes jie yra mano komanda. Ir jeigu kiekvieną kartą nusisuksiu nuo savo žmogaus, tai kokia tada čia komanda?“ – sako mokyklos vadovas.

Kodėl vien gero atlyginimo nepakanka

Lietuvos švietimo vaizdą K. Šaltis mato pirmiausia per mokytojo vaidmenį. Jo manymu, svarbiausias klausimas šiandien – ne viena konkreti reforma, o žmogus, stovintis prieš klasę.

„Jeigu būtų taip lengva atsakyti, ko reikia Lietuvos švietimui, turbūt jau seniai būtume padarę. Aš vis dėlto galvoju, kad reikia mokytojų, mylinčių vaikus. Bet neužtenka vien tik mylinčio – turi būti ir specialistas, ir „kietas“, autoritetas, asmenybė, kuri vestų paskui save“, – pabrėžia jis.

Direktorius sako nemanantis, kad šią problemą galima išspręsti vien atlyginimais. Jo įsitikinimu, mokytojo profesija Lietuvoje vis dar nėra ten, kur turėtų būti – ne tik finansiškai, bet ir prestižo, saugumo bei bendro visuomenės požiūrio prasme.

„Kaip padaryti taip, kad dvyliktokas sėdėtų mokykloje ir galvotų: vau, kaip norėčiau būti mokytoju? Nes dabar, kai reikia surasti žmogų, kartais iš penkių kandidatų tik du turi tinkamą išsilavinimą, o kiti išvis iš šono atėję. Ir čia jau ne jų kaltė, čia sistemos signalas“, – teigia K. Šaltis.

Vis dėlto apie švietimą jis nekalba tik niūriai. Priešingai – ilga patirtis, pasak jo, neleidžia pasiduoti perdėtam dramatizavimui.

„Taip, yra sunkumų, kartais labai daug negatyvo. Bet lygiai taip pat yra ir labai daug šviesių vaikų. Yra daug gerų mokytojų, žmonių, kuriuos pats iki šiol prisimenu iš savo mokyklos laikų – ne dėl to, kad jie programą išdėstė, o dėl to, kad buvo asmenybės“, – sako jis.

Būtent tokių žmonių K. Šaltis sako ieškantis ir organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuotame Švietimo vadovų klube, vienijančiame pažangiausius Lietuvos švietimo įstaigų vadovus.

„Man labai patiko, kad ten susirinko žmonės, su kuriais šneki ir atrodo, kad jau seniai pažįstami. Nėra ten kažkokio pozavimo. Yra normalūs, gyvi žmonės, kurie daro įdomius dalykus ir nebijo jais dalintis“, – sako K. Šaltis.

Pirmiausia reikia suprasti, kur eini

Reziumuodamas, K. Šaltis grįžta prie žmogaus santykio su savo darbu. Jo palinkėjimas tiems, kurie svarsto apie švietimą, nėra saldus ar pagražintas. Priešingai, jis ragina gerai suprasti, kur eini, nes mokykla nėra nei lengvas, nei steriliai gražus pasaulis.

„Aš palinkėčiau pirmiausia ateiti šešėliuoti ir gerai išsiaiškinti balos, į kurią lipi, kontūrus. Reikia žinoti, kad bus ir tokių dienų, kai norėsis paverkti, ir tokių žmonių, su kuriais bus labai sunku. Bet bus ir kitos dienos – kai tave apkabins, kai tau padėkos, kai suprasi, kad kažkam tikrai padėjai. Tada tas darbas duoda labai daug“, – teigia jis.