Telefonai mokykloje: ar rekomendacijos taps realybe, ar liks popieriuje?

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šiemet patvirtino rekomendacijas dėl mokinių mobiliųjų telefonų ir kitų išmaniųjų įrenginių naudojimo. Pagal jas mokyklos privalės parengti taisykles, numatančias šių įrenginių naudojimo ribojimus mokyklose. Rekomenduojama riboti telefonus pamokų ir pertraukų metu laikant juos kuprinėse, specialiai įrengtose vietose mokykloje arba paliekant namuose. Taip pat mokyklos gali pasirinkti joms tinkamą būdą.

„Kol kas gairės yra rekomendacinės. Iš pirmo žvilgsnio tai yra kompromisinis sprendimas – išsaugoma mokyklų autonomija, kartu siūlant bendrą kryptį. Tačiau klausimas – ar rekomendacijų pakaks, kad jos taptų realia praktika?“ – sako Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1“ vadovė.

Tarptautinė praktika: nuo draudimų iki lankstumo

Europos valstybėse, kurios gali pasigirti aukščiausiais švietimo rezultatais, telefonų naudojimo politika labai įvairi. Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus ryškėja tendencija – dauguma šalių renkasi vis griežtesnius ribojimus.

Suomijoje šių metų rugpjūtį įsigaliojo įstatymas, draudžiantis 1–9 klasių mokiniams naudotis skaitmeniniais įrenginiais be mokytojo leidimo. Be to, mokytojai įgijo teisę konfiskuoti telefonus, jei šie trukdo mokymui. Sprendimą palankiai sutiko patys pedagogai – net 70 proc. jų teigė, kad augantis įrenginių naudojimas pablogino mokinių gebėjimą susikaupti.

Airija taiko vieną griežčiausių modelių Europoje – visose mokyklose mokiniams draudžiama naudotis telefonais visą dieną. Toks sprendimas motyvuojamas noru sumažinti patyčias internete, apriboti netinkamo turinio pasiekiamumą, gerinti koncentraciją pamokose, skatinti gyvą bendravimą.

Jungtinėje Karalystėje nacionalinio draudimo nėra, bet apklausa parodė, kad 99,8 proc. pradinių ir 90 proc. vidurinių mokyklų yra pačios įvedusios ribojimus. Pradinėse mokyklose dažniausiai telefonus privaloma atiduoti arba apskritai draudžiama juos atsinešti. Vidurinėse mokyklose įprastai telefonus galima turėti, bet negalima jų naudoti ar demonstruoti. Diskusijos vyksta dėl galimo bendro nacionalinio draudimo.

Šveicarijoje taisyklės priklauso nuo kantonų ar net atskirų savivaldybių. Pavyzdžiui, Argau kantone įvestas draudimas mokiniams iki 9 klasės – jie negali naudotis jokiais išmaniais įrenginiais nei pamokose, nei per pertraukas. Šalyje vykdomos apklausos rodo, kad visuomenės palaikymas ribojimams yra labai aukštas: jiems pritaria 82 proc. gyventojų ir net 64 proc. pačių mokinių.

Estija – išimtis

Išimtis iš taisyklės – Estija. Nors pagal tarptautinį mokinių gebėjimų PISA tyrimą ji pirmauja visoje Europoje, čia nėra nacionalinio telefonų draudimo. Estijoje technologijos laikomos švietimo dalimi, todėl mokykloms suteikiama laisvė pačioms nustatyti taisykles: kai kurios įveda „išmaniųjų zonas“, kuriose galima naudoti telefonus, kitur telefonus privaloma laikyti kuprinėse.

„Estija telefonų klausimu išsiskiria ne tik dėl orientacijos į technologijas. Čia taip pat vyrauja maži skirtumai tarp mokyklų – jos visos yra gana panašaus aukšto lygio, o jų vadovai ir mokytojai – itin profesionalūs. Todėl valstybė gali pasitikėti, kad pati mokykla priims jai tinkamiausią sprendimą“, – aiškina L. Masiliauskaitė.

Rezultatai: ar ribojimai veikia?

Nepaisant tendencijos griežtinti telefonų ribojimą, rezultatai dėl tokių sprendimų yra prieštaringi. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, kur rekomendacijos buvo įvestos 2024 m., 75 proc. mokyklų pranešė apie pagerėjusį mokinių susikaupimą, 59 proc. – apie geresnę socialinę atmosferą, o trečdalis – apie geresnius akademinius rezultatus. Kai kur testų rezultatai šoktelėjo tiek, lyg mokiniai būtų mokęsi papildomą savaitę per metus.

„Vis dėlto ne visur efektas toks pats. Kai kuriose šalyse ribojimai nedavė ryškių rezultatų. Viena iš galimų priežasčių – fragmentiškas ribojimų įgyvendinimas arba neužtikrintas taisyklių laikymasis. Tai rodo, kad pats draudimas savaime nėra stebuklinga priemonė – svarbu, kaip jis įgyvendinamas mokyklos lygmeniu“, – teigia L. Masiliauskaitė.

Lietuvos situacija: ar rekomendacijų pakaks?

Lietuvoje pasirinktas vidurinės linijos modelis – mokykloms paliekama laisvė pačioms nuspręsti, ar taikyti ministerijos rekomendacijas, ar susikurti savo tvarką. Tai turi privalumų: bendruomenės gali prisitaikyti prie savo realybės, tartis su pačiais mokiniais bei jų tėvais. Tačiau kartu kyla rizika, kad be stiprios vadybos gairės liks tik popieriuje.

„Autonomija yra vertybė, bet tik tada, kai ji paremta kompetencija. Kadangi šiuo metu gairės yra rekomendacinės, didelė atsakomybė tenka pačioms mokykloms. Ar taisyklės veiks, priklausys nuo mokyklos vadovo vizijos ir bendruomenės gebėjimo jas įgyvendinti bei jų laikytis. Tokiam pokyčiui sėkmingai įdiegti svarbi stipri mokyklų vadyba“, – pasakoja L. Masiliauskaitė.

Reikia papildomos pagalbos

Kitose šalyse pasiruošti įdiegti telefonų ribojimą mokykloms padėdavo valstybės institucijos, pažymi L. Masiliauskaitė. Pagelbėti mokykloms galima įvairiais būdais. Pavyzdžiui, mokykloms reikia ne tik telefonų ribojimo principų, bet ir praktinių pavyzdžių, aiškių scenarijų, kaip tvarkytis su įvairiomis dėl ribojimų kylančiomis situacijomis.

„Tikėtina, kad nauji ribojimai gali sukelti ir konfliktinių situacijų, todėl mokytojams ir vadovams būtina įgyti papildomų įgūdžių, kaip spręsti konfliktus, komunikuoti su tėvais ir nuosekliai taikyti taisykles“, – sako „Švietimas #1” vadovė.

Ji pažymi, kad taisyklės sunkiai veikia, jei nėra tėvų palaikymo. Todėl, pavyzdžiui, Nyderlanduose ministerijos inicijavo viešas kampanijas, paaiškinančias, kodėl telefonų ribojimai yra naudingi vaikams.

Taip pat, teigia L. Masiliauskaitė, svarbu įvedus ribojimus suteikti mokykloms grįžtamąjį ryšį – ne kontroliuoti ir bausti, o konsultuoti ir viešinti sėkmingus pavyzdžius. Galiausiai reikia užtikrinti, kad draudimai nenutrauktų skaitmeninių įgūdžių ugdymo. Pavyzdžiui, svarbu suteikti mokykloms prieigą prie alternatyvių skaitmeninių priemonių.

„Tokiu būdu valstybės institucijos galėtų tapti partneriu, kuris suteikia įrankius bei palaikymą mokykloms, kad telefonų ribojimai nevirstų formalia, sunkiai įgyvendinama prievole, o iš tiesų duotų naudą: padėtų gerinti emocinę aplinką, mokinių rezultatus ir socialinius įgūdžius“, – pabrėžia L. Masiliauskaitė.