Ukmergės progimnazijos direktorė: mokykloms reikia ne prisitaikančių, o kuriančių žmonių

Į švietimą D. Janulienė atėjo netradiciniu keliu – jos pirmoji patirtis mokykloje buvo ne mokytojos, o neformaliojo ugdymo organizatorės pozicijoje Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje. Ji pasakoja, kad būtent ten suprato, jog mokykla yra vieta, kur žmogus mokosi pažinti save ir per šį pažinimą randa savo vietą pasaulyje.

„Vis dėlto pažinimas ne visada būna šviesus. Kartais patirtys gali būti toksiškos, iškraipyti aplinkos suvokimą, menkinti savivertę ar formuoti aroganciją bei vidinius konfliktus, galinčius atverti sudėtingas, skaudžias asmenybės puses. O nuo to priklauso, ar žmogus į pasaulį žvalgysis per pasitikėjimo, ar per baimės prizmę“, – pasakoja direktorė.

Šis suvokimas paskatino ją gilintis toliau ir pasirinkti studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Švietimo lyderystės magistrantūroje. Anot D. Janulienės, ten įgytos žinios ir sutikti žmonės tik dar labiau sustiprino jos įsitikinimą, kad žengia teisingu keliu. Vadovavimo patirtį ji toliau kaupė bendruomeninėje „Tėkmės“ mokykloje, kur penkerius metus augo kartu su visa mokykla.

„Tai buvo vieta, kurioje augau kaip vadovė. Kartu su komanda kūriau bendruomenę, jos kultūrą, tapatybę. Sprendimas išeiti nebuvo lengvas – kai į kažką įdedi labai daug jėgų, laiko ir širdies, natūralu, kad atsiranda abejonės, ar sugebėsi pradėti viską iš naujo. Vis dėlto šitame etape mane labai stiprino tikėjimas, kad prasmė slypi ne pastate ar pavadinime, o tame, ką darai ir kodėl tai darai. Nesvarbu, kokioje mokykloje esu – dirbu vaikams, kurie auga mūsų šalyje. Kiekviena mokykla, kiekvienas vaikas yra mūsų bendros švietimo sistemos dalis“, – teigia D. Janulienė.

Nuo 2025 m. pavasario ji vadovauja Ukmergės Pašilės progimnazijai, kurioje siekia stiprinti įtraukią, bendradarbiaujančią organizacijos kultūrą ir kurti aplinką, kur kiekvienas jaučiasi matomas bei vertinamas.

„Vadovavimas man yra nuolatinis santykių kūrimas. Tikiu, kad mokykla gali būti vieta, kur vaikas nori eiti, nes jaučiasi laukiamas, priimtas ir matomas toks, koks yra. Kur mokytojai tiki kiekvieno vaiko galimybėmis, o bendruomenė remiasi pagarba, dialogu ir įtrauktimi. Mano vizija Pašilės progimnazijai – „Pašilė – tavo pergalių erdvė“. Pergales noriu matyti kasdien: tuomet, kai vaikas atranda drąsos, kai mokytojas randa naujų būdų pasiekti vaiką, o komanda veikia kaip bendruomenė, kuriai rūpi“, – pabrėžia direktorė.

Nuo pasitikėjimo kultūros iki duomenimis grįstų sprendimų

Bendruomeniškumo kūrimą ir puoselėjimą D. Janulienė vadina viena svarbiausių savo užduočių. Jos teigimu, šios krypties progresą jau galima įžvelgti po pirmųjų darbo mėnesių Ukmergės Pašilės progimnazijoje.

„Turbūt didžiausias mano pasididžiavimas nėra vienas konkretus projektas ar skaičiais pamatuojamas rezultatas – labiausiai didžiuojuosi tuo, kad per pirmuosius mėnesius pavyko sukurti pasitikėjimo kultūros užuomazgas. Kai žmonės tiki vadovu, drąsiau pasitinka pokyčius. Be pasitikėjimo neįmanoma jokia tvari transformacija“, – pabrėžia direktorė.

Pasak jos, bendruomenės ir tarpusavio pasitikėjimo stiprinimas – tik viena dalis platesnės vizijos. Kitas esminis akcentas – sprendimų grindimas duomenimis ir planavimu.

„Atlikome SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių) analizę, Klientų rekomendacijų indeksą (angl. NPS), kad aiškiai matytume, kur esame ir kur norime būti. Kartu kryptingai dirbame su planavimo dokumentais, nes siekiame, kad kiekvienas juose užfiksuotas tikslas virstų realiais veiksmais ir apčiuopiamais rezultatais. Man svarbu, kad planai nebūtų „popieriniai“, o taptų gyva mokyklos kasdienybės dalimi“, – pasakoja D. Janulienė.

Individualios klasės ir ekologiška virtuvė

Per kiek daugiau nei pusmetį naujoji Pašilės progimnazijos direktorė kartu su bendruomene ir Ukmergės rajono savivaldybės palaikymu įgyvendino eilę prasmingų pokyčių.

„Atnaujinome erdves, įrengėme valgomąjį, kuris tapo susitikimų ir bendrystės vieta, įkūrėme pradinukų kiemelį bei individualaus darbo klasę, kur mokiniai gali ramiai susikaupti ir dirbti savarankiškai. Pertvarkėme tvarkaraščius taip, kad 1–4 ir 5–8 klasių pertraukos nesutaptų, tai sumažino triukšmą ir sustiprino saugumo jausmą. Didžiuojamės ir tuo, kad esame pirmoji valstybinė mokykla Lietuvoje, kurioje vaikai maitinami patiekalais iš ekologiškų produktų. Pertvarkėme visos dienos pradinės mokyklos modelį, atsisakėme skambučio, kuris trikdė jautresnius vaikus. 5–8 klasių mokiniai dabar turi savo klases, o mokytojai ateina pas juos“, – vardija direktorė.

Stiprėja įvaizdis, o mokytojai patiria renesansą

Mokykla taip pat nuosekliai stiprina savo įvaizdį. Anot D. Janulienės, daug dėmesio skiriama vertybių komunikacijai, dalijimuisi patirtimi, atviram dialogui su bendruomene.

„Vienas stipriausių išorinės komunikacijos akcentų buvo pavasario renginys „Šeimų diena Pašilės mokyklos kieme“, sutelkęs mokyklos ir vietos bendruomenę. Tikime, kad tai ne vienkartinis įvykis, o tradicija, kuri kasmet stiprins mūsų bendrystę ir santykį su vietos gyventojais“, – teigia D. Janulienė.

Vis dėlto svarbiausiu pokyčiu ji vadina ne išorinius ar matomus dalykus, o tai, kas vyksta mokytojų viduje.

„Šiandien Pašilės progimnazija yra gyva, stiprėjanti bendruomenė, turinti aiškią kryptį ir bendrą tikslą būti vieta, į kurią gera ateiti visiems. Dalis mokytojų sako, kad išgyvena savo profesinį renesansą – man tai didžiausias komplimentas“, – džiaugiasi direktorė.

Pašilės progimnazijos ateities planas

Žvelgdama į progimnazijos ateitį, D. Janulienė dalijasi noru, kad ši taptų mokykla, kurioje vaikai mokosi ne dėl pažymių, o iš smalsumo ir noro suprasti pasaulį bei save. Vienas iš būdų, kaip direktorė ketina tai įgyvendinti – mokykloje įkurti kūrybines dirbtuves.

„Tai būtų erdvė vaikams, kuriems sunku išbūti tradicinėje pamokoje, bet kurie puikiai atsiskleidžia veikdami. Tikiu, kad kada nors su komanda užaugsime iki fenomenais grįsto ugdymo modelio diegimo – tai šiuolaikinis požiūris į mokymąsi, kai vaikai nagrinėja realius reiškinius ir per juos jungia žinias iš skirtingų sričių. Toks mokymasis padeda matyti ryšius tarp dalykų, skatina kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir gebėjimą pritaikyti žinias gyvenime“, – pasakoja direktorė.

D. Janulienė taip pat pabrėžia teatro svarbą ugdymo procese. Teatro pamokas ji vadina emocinio intelekto mokykla, ugdančia jautrumą, bendravimo įgūdžius, empatiją ir drąsą.

„Matau didelį potencialą ir mokyklos aplinkoje. Šiandien ji tiesiog šienaujama pieva, o ateityje galėtų tapti aktyvia bendrystės ir judėjimo vieta su sporto aikštynais, lauko klasėmis, poilsio zonomis“, – sako D. Janulienė.

Kodėl vadovė siūlo vaikui „supūsti pyktį į balioną“

Paklausta, ko reikėtų, kad Lietuvos švietimo sistema taptų geriausia Europoje, D. Janulienė pirmiausia kalba ne apie reformas ar biudžetus, o apie požiūrį į vaiką. Anot jos, pokytis turi prasidėti nuo suaugusiųjų – jų nuostatų, lūkesčių ir santykio su vaiku.

„Deja, bet šiandien vis dar juntamos nuostatos, kai į vaiką žiūrima per kontrolės, paklusnumo prizmę, kad vaikas turi „atitikti“, „prisitaikyti“, „įrodyti“. Tačiau vaikas nėra ruošiamas gyvenimui, kuris kažkada įvyks. Jis gyvena savo gyvenimą čia ir dabar, ir mūsų pareiga yra kurti aplinką, kurioje jis gali augti saugiai, oriai ir autentiškai“, – sako direktorė.

Tokį požiūrį direktorė taiko ir kasdienėse situacijose. Ji prisimena atvejį, kai afekto būsenoje atsidūrusį antroką pavyko nuraminti ne moralais ar griežtais žodžiais, o pasiūlius jam „supūsti pyktį į balioną“.

„Tokiomis akimirkomis suvokiu, kad lyderystė yra apie gebėjimą būti šalia žmogaus tada, kai jam to labiausiai reikia“, – pažymi ji.

Anot direktorės, vienas ryškiausių teigiamų poslinkių Lietuvos švietime – augantis suvokimas, kad emocinis intelektas, santykiai ir psichologinis saugumas yra tokie pat svarbūs kaip akademiniai rezultatai.

„Tai reiškia, kad po truputį keičiame savo nuostatas, mokomės priimti skirtumus ir kurti aplinkas, kuriose kiekvienas vaikas turi teisę augti pagal savo galimybes“, – teigia D. Janulienė.

Būtent troškimas augti, keistis ir būti kartu su kitais mokytojais bei vadovais, anot jos, paskatino prisijungti prie Švietimo vadovų klubo, kurį subūrė organizacijos „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“.

„Iš klubo tikiuosi įkvėpimo, palaikymo, gal net ir naujų perspektyvų. Pirmieji įspūdžiai labai šviesūs – jaučiuosi bendrystėje su žmonėmis, kurie mąsto ir jaučia panašiai“, – dalijasi direktorė.

Švietimui reikia kuriančių, ne prisitaikančių žmonių

Pokalbio pabaigoje D. Janulienė prideda, kad mokykloms šiandien labiausiai reikia ne prisitaikančių, o kuriančių žmonių.

„Švietimas nėra lengvas kelias, bet jis prasmingas. Palinkėčiau eiti ne tam, kad perkeistum kitus, o tam, kad keistumeisi kartu. Šiandien nepakanka išmanyti dalyką ar gebėti vesti pamoką – reikia gebėjimo būti tikru. Vaikai iš karto jaučia, ar tu esi nuoširdus. Švietime nėra vietos apsimetinėjimui. Jei mokytojas pats netiki tuo, ką daro, vaikai tuo netikės dar labiau. Mokyklos labai laukia žmonių, kurie yra drąsūs būti autentiški. Reikia žmonių, kurie ateina ne tam, kad „išgyventų sistemoje“, o tam, kad ją kurtų“, – įsitikinusi D. Janulienė.