Vilniaus Sausio 13-osios progimnazija: mokykla, kur pokyčiai nelieka vien „popieriuje“

Dar mokydamasi pradinėje mokykloje N. Kasperavičienė žinojo, kad bus mokytoja. Vaikystės svajonės keitėsi kartu su sutiktais mokytojais – jų asmenybėmis, santykiu su mokiniu ir gebėjimu parodyti dalyko prasmę.

„Norėjau būti istorijos, lietuvių kalbos, biologijos, net fizinio ugdymo mokytoja – kiekvienas mokytojas paliko pėdsaką mano pasirinkimuose. Galiausiai mano mama įvardijo tai, ką pati jaučiau: pradinių klasių mokytojas yra tas, kuris moko visko – ir žinių, ir gyvenimo“, – sako Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijos vadovė.

Pradinio ugdymo mokytoja N. Kasperavičienė dirbo 21 metus – per šį laiką ji tapo švietimo profesionale: įgijo mokytojos metodininkės ir ekspertės kvalifikaciją, kūrė lietuvių kalbos vadovėlius 1–4 klasėms, dirbo su mokytojais visoje Lietuvoje. Šios patirtys, pasak jos, leido švietimą pamatyti kaip gyvą, sudėtingą sistemą.

Vadovės karjeros lūžis įvyko, kai tuometinė Jonavos Panerio pradinės mokyklos direktorė paskatino N. Kasperavičienę išbandyti vadybą. Išbandžiusi vadybą privačiame sektoriuje suprato, kad nori sąmoningai grįžti į valstybinį švietimą ir prisiimti atsakomybę už mokyklą.

„Šiandien Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijai vadovauju jau kelerius metus ir tai laikau prasmingiausiu savo profesinio gyvenimo etapu – galimybe per lyderystę kurti tvarius, ilgalaikius pokyčius“, – teigia ji.

Atėjimas iš išorės

Tiesa, vadovavimas progimnazijai nebuvo be išbandymų – anot N. Kasperavičienės, atėjimas į vadovės pareigas iš išorės buvo nemažas iššūkis.

„Pradžioje mokykloje buvo daug mokytojų nerimo – natūralių klausimų ir baimių, kas bus toliau ir kaip keisis mokykla. Tą laikotarpį labai gerai prisimenu, nes jis pareikalavo daug jautrumo, kantrybės ir vidinės ramybės. Nuo pat pradžių stengiausi būti atvira, įsitraukusi, matoma bendruomenėje ir savo iniciatyva kviesti mokytojus bei tėvus jungtis, kalbėtis, veikti kartu. Rinkausi ne spaudimą, o dialogą, ne greitus sprendimus, o nuoseklų ėjimą kartu“, – prisimena vadovė.

Ši patirtis tapo atspirties tašku jos vadovavimo filosofijai – N. Kasperavičienei svarbiausia yra žmogus ir jo vieta bendruomenėje.

„Man labai rūpi matyti kiekvieną bendruomenės narį: vaiką, mokytoją, tėvus, visus mokyklos darbuotojus. Tikiu, kad tik tada, kai žmogus jaučiasi pastebėtas, išgirstas ir gerbiamas, jis gali augti, prisiimti atsakomybę ir kurti kartu. Lyderyste turi būti pasidalinta, kad žmonės jaustųsi galintys inicijuoti, siūlyti, tartis. Tokia mokykla ugdo ne tik akademinius pasiekimus, bet ir brandžius, atsakingus, mąstančius žmones. Mano tikslas – mokykla, kuria pasitikima ir kurioje gera būti“, – pabrėžia ji.

Pokyčiai prasideda ne nuo projektų

Pastaraisiais metais Sausio 13-osios progimnazijoje įgyvendinta nemažai permainų – nuo ugdymo aplinkų atnaujinimo iki naujų ugdymo krypčių plėtros.

„Didžiuojuosi kryptingais kultūriniais pokyčiais. Stiprinome bendruomeniškumą, pradėjome STEAM krypties plėtrą, daugiau dėmesio skiriame įtraukiajam ugdymui ir mokinių individualiems poreikiams. Man svarbu, kad pokyčiai būtų ne tik struktūriniai, bet ir jausminiai – kad keistųsi santykiai, pasitikėjimas, bendradarbiavimas“, – sako ji.

Reikšmingu įrankiu šioje kelionėje tapo ir Tūkstantmečio mokyklų programa. Tačiau ir čia, pasak vadovės, esmė slypi ne atnaujintose erdvėse ar priemonėse, o galimybėje iš naujo peržiūrėti ugdymo procesus, stiprinti mokytojų kompetencijas ir sąmoningai auginti lyderystę. Panašiai ji vertina ir „Lean“ mąstymo principų diegimą mokykloje – tai būdas mokyklai veikti aiškiau, tikslingiau ir atsisakyti perteklinių procesų.

„Pokyčiai negali tapti projektais „popieriuje“. Jie turi tapti mokyklos kultūros dalimi ir realiai keisti žmonių patirtį mokykloje“, – pabrėžia N. Kasperavičienė.

Ateities kryptis Vilniaus Sausio 13-osios progimnazijoje, direktorės įsitikinimu, taip pat turėtų prasidėti nuo žmonių.

„Toliau sieksime stiprinti mokytojų lyderystę, skatinti mokinius būti aktyviais savo mokymosi dalyviais, plėsti patyriminį ir STEAM ugdymą. Labai noriu, kad mokykla būtų atvira bendruomenei – tėvams, partneriams, miestui“, – sako progimnazijos vadovė.

Pasitikėjimas kaip sistemos pamatas

Savo patirtį progimnazijoje N. Kasperavičienė perkelia ir į visos Lietuvos švietimo kontekstą. Esmine transformacija, kurios šiandien labiausiai trūksta sistemai, ji įvardija pasitikėjimą – mokytoju, mokyklos vadovu, bendruomene.

„Kai atėjau vadovauti mokyklai iš išorės, labai aiškiai pajutau, kaip svarbu pasitikėjimą kurti per santykį, per laiką ir nuoseklius veiksmus. Lygiai taip pat tai galioja ir visai švietimo sistemai – kai žmonėmis pasitikima, jie prisiima atsakomybę ir siekia kokybės“, – teigia ji.

Kartu, vadovės manymu, Lietuvai būtina nuosekli, ilgalaikė švietimo politika, orientuota į žmogų, o ne į nuolat besikeičiančias reformas. Anot N. Kasperavičienės, pokyčiai turi augti iš mokyklų ir bendruomenių vidaus, o ne būti nuleidžiami „iš viršaus“. Būtent tokį kryptingą judėjimą ji mato ir kaip didžiausią ateities potencialą.

„Pastaraisiais metais matau daug pozityvių ženklų – stiprėja mokyklų vadovų ir mokytojų lyderystė, auga profesinės bendruomenės, vis daugiau kalbame apie bendradarbiavimą ir pasitikėjimą. Didžiausia mūsų švietimo stiprybė yra žmonės, kurie nuoširdžiai dirba dėl vaikų ir ateities“, – sako ji.

Nebūti vienai

Bendrystės poreikis, su kuriuo susiduria daugelis mokyklų vadovų, N. Kasperavičienę paskatino prisijungti prie organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuoto Švietimo vadovų klubo veiklos.

„Vadovo darbe labai reikia turėti erdvę, kur gali atvirai kalbėtis apie realius iššūkius, dalintis patirtimis ir mokytis vieniems iš kitų. Bendraudama su kolegomis supratau, kad daugelis išgyvename panašius procesus – pasitikėjimo kūrimą, pokyčių valdymą, bendruomenių telkimą. Čia daug atvirumo, gylio ir prasmingų diskusijų. Tikiu, kad tokios bendruomenės stiprina ne tik pavienius vadovus, bet ir visą švietimo sistemą“, – sako ji.

Tiems, kurie svarsto apie karjerą švietime, progimnazijos vadovė nesiūlo lengvų pažadų. Anot jos, tai kelias, reikalaujantis vidinės stiprybės, kantrybės ir gebėjimo išbūti sudėtingose situacijose, tačiau kartu – tai ir galimybė kasdien matyti savo darbo prasmę.

„Jei jaučiate, kad jums rūpi žmonės, santykiai ir ateitis, švietimas gali tapti vieta, kur paliksite tikrą, ilgalaikį pėdsaką. Man tai kelias, kuriame augau ne tik kaip profesionalė, bet ir kaip žmogus“, – reziumuoja N. Kasperavičienė.