Žiniasklaidos analizė: mokytojai viešojoje erdvėje matomi, bet neišgirsti
Nauja penkerių metų žiniasklaidos analizė atskleidė, kad tarp penkių valstybei svarbių profesijų mokytojai buvo antra dažniausiai minima grupė po medikų. Nepaisant to, visuomenės pasitikėjimas švietimu išliko vienas žemiausių, nes pedagogų balsas dažnai paskęsta tarp politinių diskusijų ir krizių. Mokytojų įvaizdžio keitimas duotų įvairialypės naudos, pabrėžia ekspertai.
10/27/20253 min read
Tyrimą atliko žiniasklaidos stebėsenos ir tyrimų bendrovė „Mediaskopas“ organizacijos „Švietimas #1“ užsakymu. Analizei panaudota daugiau nei milijonas publikacijų iš interneto portalų, nacionalinės ir regioninės spaudos, radijo, televizijos bei naujienų agentūrų. Buvo tirtas mokytojų, medikų, policininkų, pasieniečių ir ugniagesių įvaizdis.
Analizė atskleidė, kad 2020 m. sausio–2025 m. birželio mėn. medikai minėti 513 918 kartų (36,83 proc.), pedagogai – 375 453 (26,9 proc.), policininkai – 267 555 (19,17 proc.), ugniagesiai – 147 153 (10,54 proc.), pasieniečiai – 91 442 (6,55 proc.).
Politika nustelbia kitas temas
Nors mokytojai yra viena matomiausių profesijų, reguliarios „Vilmorus“ visuomenės apklausos rodo, kad tai nelemia didesnio pasitikėjimo. Vidutiniškai per penkerius metus švietimu pasitikėjo apie 46 proc. visuomenės, medikais – 47 proc., pasieniečiais – 49 proc., policija – 65 proc., ugniagesiais – 90 proc.
„Vien paminėjimų kiekis nesukuria teigiamo įvaizdžio. Reikia nuoseklių, aiškių ir emociniu tonu stabilių žinučių. Ugniagesių atveju mažesnis naujienų kiekis, bet nuoseklus herojiškas naratyvas lemia aukštą pasitikėjimą. Policijos atveju vyrauja neutralios kronikos, epizodiniai žygdarbiai ir nedidelis skandalų kiekis. Mokytojų diskurse dominuoja konfliktiškos temos, kurios lemia žemesnį pasitikėjimą. Tai atspindi ne profesijos esmę, o informacinę aplinką“, – sako Vilūnė Kairienė, „Mediaskopo“ duomenų strategė.
Tyrimo duomenimis, 40 proc. naujienų apie mokytojus sudaro politinis diskursas: teisės aktai, ministerijų sprendimai, biudžetas. Trečdalį – profesinės temos: darbo pobūdis, prestižas, rengimas, motyvacija. Likusią dalį – atlyginimai, streikai, mokytojų trūkumas.
„Krizių metu pastaroji temų grupė išauga ir tampa pagrindiniu neigiamo dėmesio akceleratoriumi. Sistemos problemų žinutės užgožia profesines istorijas. Mokytojų įvaizdis formuojamas intensyvioje, antraštėmis varomoje aplinkoje. Politiniai sprendimai ir streikai gauna daugiausia dėmesio, o nuoseklios profesinės istorijos paskęsta. Kitose profesijose tokio disbalanso nėra“, – sako V. Kairienė.
Ekspertiškumui – mažai vietos
Ekspertiškumas sudaro vos 3,55 proc. su mokytojo profesija susijusio turinio, rodo analizė. Mokytojai kaip ekspertai dažniausiai minimi metų mokytojų, inovacijų autorių ar dalykinių lyderių kontekste, tačiau šios istorijos neprasiskverbia pro politinės ir krizinės tematikos sluoksnius.
„Turime paradoksą: mokytojai dažnai matomi, bet ne girdimi. Pavyzdžiui, gydytojai žiniasklaidoje dažnai dalija ekspertinius patarimus sveikatos temomis, bet mokytojai dažniau figūruoja kaip streikų dalyviai ar politikos objektai. Norint keisti įvaizdį, reikia daugiau nuoseklaus ekspertinio turinio – gerųjų patirčių, metodų, patarimų, pokyčių pavyzdžių klasėse ir bendruomenėse“, – sako Laura Masiliauskaitė, „Švietimas #1“ vadovė.
Daugiau ekspertiškumo gali duoti keleriopos naudos
Kitų profesijų patirtis rodo, kad kai jų atstovai yra matomi kaip aukštos kompetencijos ekspertai, auga visuomenės pasitikėjimas. O tai gali duoti keleriopos naudos valstybei, sako L. Masiliauskaitė.
„Kai visuomenė labiau pasitiki mokytojais, švietimo sritis tampa patrauklesnė naujiems, talentingiems specialistams, kuriuos dabar dažnai prarandame konkurencingoje darbo rinkoje. Be to, stipri ekspertinė komunikacija skatina ir esamus mokytojus nuolat tobulėti bei aktyviau dalyvauti viešojoje erdvėje“, – sako L. Masiliauskaitė.
Galiausiai, pabrėžia ji, kai mokytojų balsas tampa girdimas, o įvaizdis – profesionalus ir patikimas, politikai bei sprendimų priėmėjai labiau linkę įsiklausyti į švietimo bendruomenės argumentus.
„Tai sudaro sąlygas geresniems, labiau pagrįstiems sprendimams dėl švietimo politikos ir finansavimo. Tad kryptingi veiksmai keičiant mokytojų įvaizdį yra vienas svarbiausių žingsnių, jei Lietuvoje norime turėti geriausią švietimo sistemą Europoje“, – sako L. Masiliauskaitė.
Kaip pradėti keisti naratyvą
Norint, kad mokytojų balsas žiniasklaidoje būtų girdimas, atsakomybė negali būti palikta tik jiems patiems, sako L. Masiliauskaitė.
„Valstybinės ir vietos institucijos gali kurti aiškias komunikacijos gaires, kurios įgalina mokyklas ir mokytojus kalbėti viešai. Mokyklos – suteikti mokytojams erdvės, laiko ir pripažinimą už komunikaciją. Žiniasklaida – dažniau matyti mokytojus kaip ekspertus. Viešai kalbėti privalo tikrai ne visi, o stiprūs ir pasiruošę mokytojų balsai“, – sako L. Masiliauskaitė.
Ji pabrėžia, kad svarbus vaidmuo tenka ir nevyriausybinėms organizacijoms (NVO).
„Mes ir kitos švietimo NVO jau padedame ir galime daugiau padėti mokytojams komunikuoti, siūlyti žiniasklaidai ekspertus ir temas bei užtikrinti, kad jų žinutės pasiektų auditoriją. Tokia ekosistema mažina krūvio ir institucinių ribojimų poveikį bei kuria realias galimybes mokytojams tapti girdimais švietimo ekspertais“, – sako L. Masiliauskaitė.
Visą tyrimą galite rasti ČIA.
