Kotletų kontrolierė ar talentų kalvė: kaip popieriuose dingsta mokyklos esmė

Jeigu daugiau reguliavimo tikrai reikštų geresnį švietimą, kodėl Lietuvos mokinių gebėjimai pastaruosius porą dešimtmečių stagnuoja, kol kaimynų vaikų sparčiai kyla? Pagal tarptautinio tyrimo PISA rezultatus Lietuva yra 20-oje vietoje Europoje, Latvija – 13-oje, Lenkija – 6-oje, Estija – pirmoje. O kai Lietuvos mokyklų vadovų klausiame, kas padėtų sistemai padaryti proveržį, dažnai išgirstame tą patį atsakymą: „daugiau laisvės, pasitikėjimo ir mažiau biurokratijos“.

Visuomenėje vis dar pasigirsta, kad norint proveržio Lietuvoje reikia daugiau investicijų į švietimą. Bet mokyklų vadovai dažniau kalba, kad esmė nė lėšų kiekis, o laisvė jas panaudojant. Šiandien galiojančios absurdiškos biurokratinės taisyklės trukdo pinigus naudoti racionaliai. Pavyzdžiui, iš ugdymo lėšų galima pirkti tik spalvotą popierių, o iš administracinių – tik baltą. Iš vadovėliams skirtų lėšų – tik vadovėlius, nors mokyklai labiau reikia kitų knygų.

Be to, „Švietimas #1” užsakymu „Remi Consulting“ atliktas biurokratinės naštos mokyklose tyrimas rodo, kad mokyklų vadovai 30–50 proc. savo darbo laiko skiria biurokratijai net neturinčiai tiesioginės įtakos ugdymui.

Tai rodo, kad mokyklos faktiškai tapo įvairiausių paslaugų centrais. Jos turi kontroliuoti maitinimo tiekėjus, tikrinti, ar pastarieji tiekia „tinkamo dydžio kotletus“, užtikrinti, kad viešųjų pirkimų sutartys vykdomos, nors pačius pirkimus dažnai įvykdo ne mokyklos, o savivaldybės. Girdime ir apie atvejus, kai populiarių mokyklų vadovų prašoma įsitikinti, ar vaikai gyvena ten, kur deklaruoti. Be to, priežiūros institucijos ar savivaldybių švietimo skyriai neretai naudojasi mokyklomis lyg duomenų tvarkymo centrais: prašo pakartotinai teikti viešai valstybės bazėse prieinamus duomenis ar pateikti juos vis kitu formatu.

Didesnės mokyklos kartais turi specialistų, galinčių perimti šią naštą, bet mažesnėse pedagogai, tapę pavaduotojais ar direktoriais, turi daryti viską: nuo pirkimų iki ugdymo proceso planavimo, nuo komunikacijos su tėvais iki finansinių ataskaitų. O juk nesvarbu, ar mokykla turi 1000 mokinių, ar 100-tą, jai tenkančių dokumentų, reikalavimų ir prižiūrinčių institucijų kiekis yra toks pats.

Biurokratija ne tik atima mokyklos laiką – ji tiesiogiai kenkia kokybei. Mokytojai nebemotyvuoti kelti kvalifikacijos, nes šio proceso biurokratinė našta didesnė nei mokytojams tenkanti nauda. Pamokų vertinimai remiasi formaliomis „varnelėmis“, kuriose kūrybiškumui ne tik nėra vietos, bet jis tampa rizika mokyklai. Mokytojų rengimas taip pat orientuotas į taisyklių atitikimą, o ne į tai, ko šiandien labiausiai reikia – gebėjimą dirbti kūrybiškai ir atliepti XXI a. realybę.

Tėvai pasigenda grįžtamojo ryšio, nes pavargę mokytojai jį ima matyti ne kaip bendradarbiavimo dalį, o kaip papildomą naštą. Gimsta tarpusavio nepasitikėjimas, kurio niekas nenori, tačiau jį sukuria sistema, kurios didelė dalis nebėra orientuota į pagalbą vaikui. Pavyzdžiui, vienoje mokykloje specialiųjų poreikių turintis vaikas turi valgyti šaltą iš namų atsineštą maistą, nes mokyklai draudžiama turėti mikrobangų krosnelę. O mokykloms kreipusis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, jos yra užverčiamos dokumentais be aiškaus atsakymo, ar vaikui ir jo šeimai suteikta reali pagalba.

Didžiausią susirūpinimą kelia skirtumai tarp Lietuvos savivaldybių. Vienos savivaldybės padeda mokykloms: centralizuoja maitinimą, organizuoja pirkimus, dirba kartu su vadovais, sprendžia problemas ir kelia tikslus, orientuotus į ugdymo kokybę. Kitos renkasi kontrolę: prašo duomenų, kurie jau egzistuoja sistemose, nustato absurdiškai trumpus terminus, kritikuoja dėl formos, o ne dėl turinio, kabinėjasi prie smulkmenų, neturinčių jokios įtakos mokymuisi.

Neatsitiktinai turime Lietuvoje milžiniškus skirtumus dėl pinigų panaudojimo efektyvumo bei mokinių rezultatų. Vienur mokyklos klesti, nes turi laisvę dirbti, kitur skęsta popieriuose. Kartais ta popierinė našta, nepasitikėjimas ir kontrolė yra tokia didelė, kad net geriausi vadovai tiesiog palieka mokyklas ir pereina dirbti ten, kur jų darbas ne vien kontroliuojamas, bet ir vertinamas.

Visi šie pavyzdžiai ir mūsų sistemos rezultatai rodo, kad skęsdami dokumentuose pametėme švietimo prasmę. Tad atėjo laikas grįžti prie esmės – vaiko ugdymo. Tam reikia profesionalių komandų, geros vadybos ir laisvės veikti. Ne veltui sistemos, kuriose mokyklos turi didelę autonomiją, kaip Estijoje, demonstruoja geriausius rezultatus.

Priežiūros institucijos turi peržiūrėti savo veikimo logiką: vertinti ne dokumentų kiekį, o realią situaciją mokyklose, atsisakyti nebūtinų prašymų, aiškiai nurodyti renkamų duomenų tikslą, teikti metodinę pagalbą, o ne spaudimą. Savivaldybės turi formuluoti tikslus taip, kad jie vestų ugdymo kokybės link, o ne į didesnį ataskaitų kiekį. Vidaus audito tarnybos turi padėti, o ne stabdyti.

Ir, žinoma, reikia sistemingo ministerijos požiūrio. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Nacionaline švietimo agentūra ruošia pakeitimus, kurie padėtų sumažinti biurokratinę naštą. Tačiau mūsų tyrimas atskleidė, kad didžioji perteklinių reikalavimų dalis kyla ne iš ministerijos, o iš savivaldybių ir kitų, su ugdymu tik netiesiogiai susijusių institucijų. Todėl pokyčių reikia visuose lygmenyse.

Tyrimo rezultatus ir išvadas jau pristatėme priežiūros institucijoms, savivaldybėms ir mokykloms. Tikimės, kad visos šios grandys sutars dėl esminio principo: švietimo dėmesio centre turi būti vaikai ir ugdymo kokybė, kurią liudytų gerėjantys mokinių pasiekimai bei savijauta, o ne varnelių kiekis. Tik tuomet galėsime tikėtis, kad Lietuva pagaliau išsiverš tarp geriausių Europos švietimo sistemų.